Geriausių filmų septynetas pagal Dalią Ibelhauptaitę:
1. Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) – tai filmas, kurį aš labai dažnai žiūrėdavau, kai mokiausi Maskvoje. Gyvenau labai toli nuo Lietuvos, artimųjų, dažnai dirbdavau daugiau negu galėdavau ir kartais atrodė, kad besimokydama režisūros stengiuosi pasiekti kažko neįmanomo – kaip stebuklo. Tarkovskis tuo metu man buvo Dievas. Aš eidavau į rytinį seansą – patį anksčiausią kokia 9 valandą ryto. Salėje nebūdavo jokių kitų žmonių. Vos titrams pasirodžius aš imdavau verkti. Ir verkdavau iki paskutinio žodžio pabaigos titruose. Nesustodama. O tada eidavau toliau kovoti už savo vietą po saule… Ir būdavo lengviau. Man tas filmas yra apie neįmanomumą išgyventi, vidinės laisvės suvaržymą ir bandymą pakeisti savo likimą.
2. Wernerio Herzogo „Fickaraldas“ (1982) – filmas įkvėpęs mane nukakti į Braziliją, plaukti Amazonės upe ir savo akimis pamatyti ten džiunglių apsuptyje pastatytą barokinio stiliaus operos teatrą. Man tai filmas apie beprotišką svajonę ir nežmoniškas pastangas ją įgyvendinti. Dar netikėtesnis yra dokumentinis filmas, sukurtas apie tai, kaip režisierius W. Herzogas kūrė šitą filmą Amazonės džiunglėse, kaip jis organizavo milžiniško laivo pernešimą sausuma – tai yra stebuklas ir nepaprastai didelio užsispyrimo ir valios pergalė, viršijanti žmogaus fizines galimybes.
3. Wimo Wenderso „Paryžius, Teksasas“ (1984) – fantastinis filmas apie sudaužytus gyvenimus ir begalinę vienatvę. Ir apie norą ištaisyti praeities klaidas. Anastasija Kinski puiki, Teksaso dykumos vaizdai užburiantys ir labai stipri muzika, parašyta Ry Cooderio.
4. Federico Fellinio „8 ½“ (1963) – komedija-drama apie tai, kaip režisierius praranda vidinį norą kurti ir jo gyvenimą užvaldo „kūrybinis blokas“ – atrodo viskas gerai, viskas nuostabu, bet viduje tuščia. Filmas pilnas fantazijų ir sapnų, persipinančių su realybe, kaip dažnai ir būna visų kūrėjų gyvenime. Labai nuoširdi ir skausminga Felinio išpažintis.
5. Anthony Minghellos „Anglas ligonis“ (1996) – meninė filmo kokybė, nuostabūs vaidmenys, jaudinanti istorija ir nepriekaištinga režisūra – čia yra visko. Bet man šis filmas yra labai asmeniškas – tai labai artimo draugo Anthony filmas, kurį jis kūrė keturis metus. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas režisierius ir jie su žmona Carolyn Choa sunkiai vertėsi, kol jis be jokių pinigų rašė filmo scenarijų. Aš tuo metu režisavau Londone dramos spektaklius ir pakviečiau Carolyn būti mano choreografe. Kai tik Anthony pardavė scenarijų – jis man padovanojo jo kopiją su užrašu „Ačiū, kad buvai kartu“. Buvo vasara ir aš tuo metu režisavau savo pirmąją operą „Don Žuanas“ Italijoje, Toskanoje, XV a. vienuolyno kieme. Anthony ir jo prodiuseris, vienas Holivudo senųjų mohikanų – Saulas Zaentzas tuo metu važinėjo po visą Toskaną ieškodami prototipo vienuolynui, kuris tiktų būti filmo dekoracija. Užvažiavo ir manęs aplankyti, ir „Don Žuano“ pažiūrėti, o išvažiavo žinodami, kad tas vienuolynas yra idealiai tai, ko jiems reikia. Visada kai žiūriu filmą, prisimenu savo pirmąją režisuotą operą.
6. Genne Kelly ir S.Donen „Dainuoju Lietuje“ (1952) – miuziklas su Gene Kelly – man pats geriausias šio žanro filmas ir puikus atsipalaidavimas po sunkių darbų.
7. Dexterio Fletcherio „Laukinis Bilis“ (2011) – mano vyro pirmas režisūrinis darbas. Jaudinantis siužetas apie tėvo ir sūnų santykius, ilgus metus asmeniškai išjausta istorija, kuri iššsirutuliojo į filmą, atnešusi Dexteriui BAFTA nominaciją už geriausią debiutą. Negaliu būti objektyvi, bet džiaugiuosi, kad daugeliui, kurie matė filmą – jis jiems artimas.