Namų kino formatas – tai tikra naujovė festivaliui, kuri galbūt ir ne visiems patiks, nes, suprantama, jog maksimaliai pajusti filmą galima tik tokioje erdvėje, kaip kino salė. Tačiau šiuo atveju tai ir savotiškas pliusas, nes visus festivalio filmus dabar galės pasižiūrėti kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus, o ne kaip anksčiau, išrinktieji Vilniaus miesto kinomanai, kurie turėjo didžiausią filmų pasirinkimą.
Kaip viskas vyks, yra paskelbta oficialioje festivalio „Kino Pavasaris“ svetainėje, todėl ten rasite detalesnę informaciją apie visas namų peržiūros galimybes bei filmus, kurie bus ten pasiekiami.
Prieš paskelbiant apie karantiną, buvau suplanavęs šiais metais pasižiūrėti nuo 35 iki 50 filmų kine, o dabar, akivaizdu, kad dėl legalių platformų, su kuriomis bendradarbiauja „Kino Pavasaris“, bus galima viršyti šį skaičių. Aišku, apie visus filmus, kuriuos esu suplanavęs pasižiūrėti, nerašysiu, nes elementariai stengiuosi kuo mažiau apie juos sužinoti iki peržiūros. Bet tai nereiškia, kad nesu matęs kai kurių iš jų. Būtent jų rekomendacijomis ir pasidalinsiu su Jumis.
Kiekvienas iš mano išvardintų filmų buvo žiūrėtas arba kine 2019 metais, arba iš licencinių diskų, kuriuos įsigijau užsienyje. Taip, taip, dar yra žmonių, kurie perka DVD bei Blu-Ray ir tokiu būdu palaiko kūrėjus bei kino platintojus. Bet ne apie tai dabar eis kalba.
Taigi pristatau Jums dešimt jubiliejinio „Kino Pavasaris“ filmų, kurių nevalia praleisti. Tiesa, galbūt ne visi jie bus parodyti, nes namų peržiūroms reikia gauti licencijas. Bet tikiu, kad dauguma iš mano išvardintų filmų tikrai pasieks Jus ir suteiks lygiai tiek pat gerų akimirkų, kokias turėjau aš juos bežiūrėdamas.
1. „Kristaus kūnas“ (angl. „Corpus Christi“), rež. Jan Komasa
Intymus žvilgsnis į religiją bei jos apraiškas krikščioniškoje Lenkijoje, kurioje net ir moderniame XXI amžiuje galime aptikti „davatkų“ sektas ir grupes žmonių, nesugebančių atleisti artimam už nelaimingus atsitikimus. Šiame filme galime įžvelgti dar ir tai, jog visuomenė visiškai nesugeba gyventi civilizuotai, smerkdama kitokius, paprastesnius asmenis bei tuos, kurie nėra atsakingi už savo giminaičių padarytas klaidas.
Nuostabi pagrindinio aktoriaus Bartoszo Bielenia, kuris fenomenaliai įkūnija apsimetėlį kunigą, vaidyba ir be galo žvaliai vystoma siužetinė linija, kurią papildo kai kurie makabriškai atrodantys epizodai priverčia mėgautis šia juosta dvi rodymo valandas nuo provokuojančios pradžios iki visiškai netikėto finalo.
2. „Švyturys“ (angl. „The Lighthouse“), rež. Roger Eggers
Jeigu galima būtų apibrėžti šią juostą dviem žodžiais, tai būtų „nepatogus kinas“, kurį ne kiekvienas žiūrovas galės įstengti pasižiūrėti iki galo, o ką kalbėti apie suvokimą to, kas yra rodoma ekrane. Daug simbolių, metaforų, įvairiausių religinių motyvų ir jau užmirštų kino technikų, kuriais meistriškai manevruoja genialaus filmo „Ragana“ (angl. „The VVitch“) režisierius Rogeris Eggersas, yra didžiausias šio pasakojimo privalumas.
O ką jau kalbėti apie dviejų iškilių aktorių Willemo Dafoe ir Roberto Pattinsono vaidybą, kuri pranoksta visus įmanomus lūkesčius. Nerimas, baimė, nežinomybė, palaima... Tai tik dalis emocijų, kurias galėsite patirti žiūrėdami šį filmą, jeigu, aišku, atsisakysite pašalinių minčių ir visą savo dėmesį sutelksite į juostos istoriją.
3. „Parazitas“ (angl. „Parasite“), rež. Bong Joon-ho
Keturi prestižiniai JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai, tarp kurių ir už geriausią 2019 metų filmą, ir begalė kitų įvertinimų žinomuose festivaliuose, žiūrovų ir kritikų meilė bei didžiulis susidomėjimas Pietų Korėjos kinu... Tai tik maža dalis visų pasiekimų, kuriais gali pasigirti šis unikalus ir tuo pačiu paslaptingas kino projektas.
Tad neaušinant per daug burnos, pasakysiu, jog tai yra vienas iš tų filmų, kurį tiesiog būtina žiūrėti kine. Visgi ne taip dažnai pasitaiko galimybė dideliame ekrane pasižiūrėti Azijos kiną, o tuo labiau, dar ir tokį universalų, kaip šis.
4. „Diego Maradona“ (angl. „Diego Maradona“), rež. Asif Kapadia
Futbolo genijus? Dievas milijonams argentiniečių? Nemirtingas Neapolio simbolis? Narkomanas? Nuo italų mafijos priklausomas sportininkas? Į visus šiuos klausimus atsako šis režisieriaus Asifo Kapadia dokumentinis filmas apie žymųjį Pasaulio futbolo čempioną ir daugybę prestižinių titulų pelniusį Diego Maradoną. Šis, trečiasis ir finalinis dokumentinės trilogijos, kuri susideda iš juostų „Senna“ bei „Amy“, akordas privers ne tik patirti daug įvairiausių jausmų stebint Diego Maradonos laimėjimus bei nuopuolius, bet ir privers pažvelgti į šį žaidėją bei į patį futbolą iš visai kitokios perspektyvos.
5. „Liepsnojančios moters portretas“ (angl. „Portrait of A Lady on Fire“), rež. Celine Sciamma
Pakankamai išraiškingas ir be galo asmeninis žvilgsnis į dviejų visiškai skirtingų moterų pasaulį, kurios slapta sugeba atrasti tikrą meilę ir pasitikėjimą savimi. Juosta žavi savo labai autentiškomis ir XVIII amžių vaizduojančiomis dekoracijomis bei kostiumais, nuostabiu kameros darbu, kuris leidžia vienu momentu mums atsidurti viso veiksmo epicentre ir tuo pačiu pasigrožėti nepakartojamais gamtos vaizdais, įtikinama talentingų prancūzų aktorių Noemie‘s Merlant ir Adeles Haenel vaidyba bei labai intymia istorija, kuri priverčia susimąstyti apie tam tikras gyvenime daromas klaidas.
6. „Bangos“ (angl. „Waves“), rež. Trey Edward Shults
Tai dar vienas ryškus prodiuserinės kino studijos „A24“ laimėjimas, kuriuo mus pamalonino nuostabaus 2017 metais pasirodžiusio psichologinio siaubo trilerio „Tai ateina naktį“ (angl. „It Comes at Night“) režisierius Trey‘us Edwardas Shultsas. Ši jo antroji pilno metro juosta „Bangos“ sukaupia savyje labai daug įdomių ir, kas svarbiausia, puikiai išvystytų temų. O problemos, kurias režisierius nagrinėja ir išryškina šiame dviejų valandų pasakojime, yra tokios buitiškos ir artimos mums visiems, jog neįmanoma nepatikėti viskuo, kas yra rodoma ekrane. Be to, stulbinanti vaidyba, ypatingas kameros darbas ir nepakartojama muzika neleis užmiršti šios juostos dar ilgam.
7. „Dingusi mergina“ (angl. „A Girl Missing“), rež. Koji Fukada
Japonų kinas – tai brandus ir be galo daug įvairiausių žmonių bendravimo formų atskleidžiantis reiškinys. Todėl žiūrint šios šalies kino projektus galime pastebėti tai, jog juose dažnai vyrauja harmonija, kuri reikiamu laiku sugeba sujaukti žiūrovų jausmus ir suvirpinti širdis.
Taip yra ir su šiuo filmu, kuriame iš pirmo žvilgsnio paprastai atrodanti ir be galo daug įvykių gvildenanti istorija akimirksniu pavirsta į nerimą keliančią kelionę po žmogaus sielos ir jausmų kampelius. Pridėkime prie viso to labai įtikinamą pagrindinių aktorių vaidybą, įdomius meninius sprendimus turinčią režisūrą bei akis kerinčius Japonijos vaizdus ir gausime itin nuoširdų pasakojimą, kuris privers susimąstyti apie kai kurias klaidas, kurias mes darome vos ne kiekvieną dieną.
8. „Gražiausi gyvenimo metai“ (angl. „The Best Years of a Life“), rež. Claude Lelouch
1966 metais mums buvo pristatyta nuostabi romantinė drama „Vyras ir moteris“ (angl. „A Man and a Woman“), kurioje nusifilmavo iškilios tų laikų prancūziško kino žvaigždės Anouk Aimee ir Jeanas-Louisas Trintignantas. Ir dabar, po penkių dešimtmečių, režisierius Claude‘as Lelouchas sugrįžo prie šios istorijos, pristatydamas mums pasenusius, bet vis dar gyvenimą mylinčius žmones.
Tai juosta ne apie senatvę ar nostalgiją jauniems metams, o apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia pats gyvenimas ir kaip jį reikia nugyventi, kad vėliau nebūtų dėl ko gailėtis. Todėl, žiūrint šį filmą, žiūrovui yra suteikiama motyvacija pačiam gyvenimui, stebint brandžius dviejų senų meilužių dialogus apie praeitį, dabartį ir ateitį.
9. „Zomša“ (angl. „Deerskin“), rež. Quentin Dupieux
Dar vienas šio sąrašo „nepatogaus kino“ atstovas, kuris privers kai kuriais momentais pasišiaušti plaukus ant galvos. Kodėl taip sakau? Nes, kai žiūri filmus apie dėl kažko apsėstus žmones bei matai ekrane jų itin gudriai suregztus planus, kurie leistų jiems pasiekti savo tikslą, yra be galo nejauku. Visgi tokie žmonės gyvena tarp mūsų. O tai reiškia, kad galbūt, kažkam iš mūsų kurią nors dieną „pasiseks“ susipažinti su tokiu žmogumi, kaip šios juostos herojus, kurį nuostabiai suvaidino „Oskaro“ laureatas Jeanas Dujardinas.
Be puikios vaidybos, įdomiai išvystytos temos ir visai gero scenarijaus, mes dar gauname ir neblogus techninius sprendimus, kuriais mus bando pradžiuginti režisierius. Bet jeigu esate silpnesnių nervų žiūrovas, patarčiau išsirinkti kitokią juostą peržiūrai, nes šis filmas vienu ar kitu būdu sujauks visas Jūsų mintis.
10. „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (angl. „Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer“)
Manau, kad daugelis iš Jūsų yra girdėjęs tokius filmų pavadinimus kaip „Stalkeris“ (angl. „Stalker“), „Andrejus Rubliovas“ (angl. „Adrey Rublev“) ar „Soliaris“ (angl. „Solaris“). Šie filmai, kaip ir jų kūrėjas, 1986 metais miręs rusų kino genijus Andrejus Tarkovskis, yra įrašyti į kino istoriją. Ir jeigu juos pasižiūrėti galime bet kuriuo metu, tai išgirsti režisieriaus mintis apie kūrybą, gyvenimą ir religiją yra ganėtinai sunkus iššūkis, nes ne tiek daug medžiagos yra mums pasiekiama.
Nesvarbu, ar kalbama apie internetą, ar kokius dokumentinius projektus, kuriuose figūruoja Andrejaus Tarkovskis. Būtent dėl to šis filmas tampa savotiška enciklopedija apie šį didį menininką, kurio vaizdo ir garso įrašais pasidalino šioje dokumentinėje juostoje jo sūnus Andrejus.
Filmo pateikimas yra gana paprastas ir suprantamas, todėl jeigu norite iš arčiau susipažinti su šia kino ikona, šis filmas būtinai turi būti įtrauktas į Jūsų sąrašą.
Papildomai:
Bong Joon-ho retrospektyva (3 rekomendacijos)
„Šeimininkas“ (angl. „Host“), rež. Bong Joon-ho
Jeigu Jums didelį įspūdį paliko „Oskarinis“ režisieriaus Bongo Joon-ho „Parazitas“ (angl. „Parasite“), tai ši juosta gali sukelti dvejopus jausmus. Visgi, tai kaip ir labai gerai išvystytas pasakojimas apie pabaisą ir žmones, kurie ją sukuria bei nuo jos visiškai nesiskiria (tik savo pavidalu), bet tuo pačiu, tai daug absurdo ir keistenybių turintis filmas, kurį sunku priimti kaip už gryną pinigą. O ir efektai, kurie atrodo labai jau dirbtinai, gali šiek tiek apkartinti peržiūrą.
Bet, jeigu nekreipsite dėmesio į techninius aspektus, kurie buvo sukurti CGI pagalba, ir itin neįtikinamai atrodančius kelis šios istorijos momentus, tai juosta suteiks Jums neblogą pramogą. Visgi ji turi daug dinamiško veiksmo, žiaurių elementų, netikėtus siužetinius posūkius ir be galo kietą aktoriaus Kang-ho Songo vaidybą.
„Prisiminimai apie žmogžudystę“ (angl. „Memoirs of Murder“), rež. Bong Joon-ho
Mano nuomone, šis filmas niekuo nenusileidžia neseniai „Oskaruose“ triumfavusiam „Parazitui“ (angl. „Parasite“). Gaila tik, kad jis liko nepastebėtas kaip 2019 metų kino projektas. Kaip ir daugelis iš Pietų Korėjos atkeliavusių trilerių ir detektyvų, šis filmas skleidžia itin šaltą aurą. Tai, kas vyksta ekrane, pateikiama itin grubiai, tikroviškai ir labai pesimistiškai, todėl žiūrint į visumą, gauname makabriškai patrauklų bei nenuspalvintą vaizdą.
Čia mes turime labai rimtą bylą, kurią bandoma spręsti visais įmanomais būdais, todėl pareigūnai filme nėra vaizduojami kaip idealūs teisėsaugos atstovai, o brutalūs ir smurtauti mėgstantys žmonės, kuriems yra svarbus rezultatas. Smurto scenų gal ir nėra tiek daug, bet jos visos ryškiai pateiktos. Tačiau ne dėl smurto šis filmas užburia, o dėl nežinomybės ir siužetinės linijos veiksmo išdėstymo. Iki pat galo nežinai kaip pasibaigs tyrimas ir kas yra kaltas dėl visų tų moterų išžaginimų bei jų nužudymų.
Visa tai pateikta nepriekaištingai, lyg žiūrėtum gerai sukaltą trilerį pagal Agathos Christie kūrybos motyvus.
Taip pat pliusais tampa ir pagrindiniai herojai. Policijos pareigūnai – tai jokios simpatijos nesukeliantys žmonės, nes jų metodai dažnai būna per grubūs, tačiau atsižvelgus į susiklosčiusią situaciją, tu jais vis tiek tiki ir puikiai supranti jų motyvus. Ir dar prie viso to pridėkime įtikinamą aktorių vaidybą bei solidžią režisūrą ir gausime nepriekaištingą rezultatą.
„Motina“ (angl. „Mother“), rež. Bong Joon-ho
Lyginant šį režisieriaus Bongo Joon-ho filmą su kitais jo darbais, jis labiausiai būtų artimas 2003 metų juostai „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (angl. „Memoirs of Murder“), kuri mano kuklia nuomone kartu su „Parazitu“ (angl. „Parasite“) iki šiol yra geriausias jo karjeros darbas. Teatleidžia man „Parazito“ gerbėjai, kad negaliu išsirinkti, kuris iš jų geresnis. Šis filmas, kaip ir „Prisiminimai apie žmogžudystę“, nuo pradžios iki pat finalo laiko mus nežinioje dėl nusikaltimo, kuris yra įvykdytas, o tikrasis nusikaltėlis nesučiuptas. Todėl detalė po detalės yra surenkamas bendras nusikaltimo paveikslas, kol galiausiai mums nėra atskleidžiama visa tiesa. Ji iš dalies šiek tiek šokiruoja, bet tuo pačiu priverčia džiūgauti, nes režisierius privertė visas dvi filmo rodymo valandas gerai pasukti galvą.