Filmas, be jokios abejonės, yra grynai pramoginis ir nesunkiai suvirškinamas reginys. Cage’as vaidina pabrėžtinai paranojiškai (nors tai jam netrukdo guviai maustyti lengvatikius amerikiečius), jo partnerį Frenką vaidinantis jaunasis Semas Rockwellas vėlgi taip pat pabrėžtinai „kietas“ ir savo kelnėse nenustygstantis sukčius, kuriam norisi daugiau ir daugiau.
Kaip ir yra įprasta tokio tipo Holivudo reginiuose, režisierius nedaug dėmesio skiria veikėjų psichologijai, o susitelkia ties daugiau ir mažiau įdomių situacijų atpasakojimu. Žiūrovui lieka tas situacijas „suvartoti“ kartu su spragintais kukurūzais ir limonadu, ir laukti filmo pabaigos, kurioje matome visai ne tradiciniam pasakojimui labiau tinkančią siužeto atomazgą, bet greičiau taip vadinamą „super situaciją“, kuri skirta didžiausiam žiūrovo nustebinimui. Tai savotiškas pabaigai paliktas geriausias šoumeno pasirodymas.
Žinoma, filmas turi siužetą, bet jis toks nykus ir plokščias, kad žiūrinčiajam belieka, lyg kokiai žuviai ant kranto, žiopčioti nasrais, stengiantis pastebėti bent kiek aiškesnę veikėjų poelgių prasmę. Įdomu nebent tai, kad filmas turi savotišką intrigą, bet ji pateikiama tarsi savotiškas rebusas, kuriuo žiūrovas turėtų susidomėti nebent todėl, kad ką tik sumokėjo už kino bilietą nemažą sumą.
Žinoma, tokie vertinimai gali atrodyti kaip kova su vėjo malūnais, nes JAV komercinis kinas visada pasižymėjo pabrėžtinu artistiškumu. Bet šis, kaip beje ir dauguma kitų pastarojo meto JAV komercinių kino filmų, atrodo, seka formule, kuri jau senokai tapo atgyvena. Masinę kultūrą užplūdo realybės šou, tikro kraujo ar tikros meilės vaizdai ir garsai, Keenu Reevesas (Kynu Ryvsas) vaidina budistinį kompiuterinį Jėzų Kristų, o Bradas Pittas su Edvardu Nortonu talžo vienas kitą iki kraujo ir kviečia tai daryti kitus.
Tuo tarpu Holivudas mums ir toliau pasakoja kaubojiškas istorijas apie amerikietiškus herojus, kurie tiesiog yra geriausi. Šį kartą ekranuose istorija apie tiesiog geriausius sukčius, kurie sutinka dar geresnius sukčius ir visa tai sukuriama dar vieno geriausio – režisieriaus Ridley Scoto ir Holivudo žvaigždės Nicolo Cage’o.
Tad „Apgavikai“ prisijungia prie vis didėjančio pastarųjų metų Holivudo filmų skaičiaus, kurie įdomūs nebent tuo, kad rodo JAV komercinio kino pramonę pasiekus kūrybinį dugną, iš kurio išlipti gali padėti tik naujos idėjos, nauji režisieriai ir apskritai - nauja kino kūrybos struktūra. Vis stiprėjantis nepriklausomas JAV kinas yra vienas pirmųjų artėjančių permainų ženklų.