Larsas von Trieras drąsiai galėtų būti tituluojamas ir didžiuoju erzintoju ar kankintoju - filmuodamas savo 2000 metų filmą „Šokėja tamsoje“, kaip daug sykių vėliau afišuota, jis „kankino“ Bjork, kad paskui, filmo pabaigoje, būtų nukankintas ir pravirkdytas žiūrovas. Šįsyk jis „kankina“ Nicole (Nikolę) Kidman, verčia jos kančias stebėti žiūrovą, kad pabaigoje – tie, kurie iškentė 178 minutes – pajustų gal - beveik katarsį, gal – pasibjaurėjimą...
„Dogvilis“ - bene keisčiausiais savo forma pastarojo meto filmas ir daugiau nei akivaizdu, kad režisierius to ir siekė. Knygiškas filmo suskirstymas į skyrius, kur ramus „autoriaus“ balsas trumpai nusako kito skyriaus turinį. Teatro sceną primenanti išgryninta erdvė: ant grindų nupiešti namų, agrastų, šuns kontūrai. Namų „durys“ varstomas, tačiau jos „matomos“ tik todėl, kad jas pabrėžtinai raiškiai „varsto“, į jas „stuksena“ filmo herojai, šuo taip pat „gyvena“ miestelyje - apie tai primena jo lojimas, o agrastų krūmai „veši“, nes juos kažkas ravi. Diena-naktis, žiema-vasara irgi „egzistuoja“, nes kartais šviesos užgęsta, o iš dangaus leidžiasi balti pūkai.
Tokia keista erdvė vis tik egzistuoja ne Niekur, o konkrečioje vietoje, kurią pats režisierius įvardija Didžiosios depresijos kamuojama Amerika – mažas uždaras miestukas, puritoniška vieta, kur mažai pinigų, pramogų, malonumų ir gyvenimo džiaugsmo. Paskui, viename interviu, atremdamas priekaištus, neva kaip jis gali kalbėti apie Ameriką ten nebuvęs, režisierius sakys, kad jis nesiėmė kurti istorinio ar dokumentinio filmo, ir tai jo - per televiziją matyta, įsivaizduojama Amerika, nepretenduojanti į jokį autentiškumą. Pagaliau to paties interviu pabaigoje jis taria, kad iš esmės tai gali būti bet kuri vieta, ir kad tai nėra svarbiausia...
Tad šioje klaustrofobiškoje erdvėje, mažyčiame režisieriaus sukurtame jo Amerikos modelyje, kur gyvena keliolika ar keliasdešimt žmonių – grubiais drabužiais vilkį seniai, vaikai, tamsiaodžiai ir invalidai - pasirodo persekiojamas „angelas“ – Nicole Kidman vaidinama Greisė, jau savo išvaizda – lieknu siluetu, prabangiais kailiais apvedžiotais rūbais, baltomis rankomis – jiems visiškai svetima ir dar labiau išryškinanti jų grubumą jauna moteris.
Greisė neatskleidžia, nuo ko ir kodėl ji bėga, tačiau jai reikalingas prieglobstis ir vietinio rašytojo -nevykėlio, utopisto Tomo skatinama bendruomenė ją priglaudžia. Priima nepatikliai, su šiokia tokia nuostaba ir drovumu, pradžioje kankindamiesi dėl jos gerumo ir paslaugumo, kad galiausiai, kankintų ją visi – vaikai, moterys, vyrai purvinomis panagėmis ir seniai - pririštą grandine kaip šunį.
Nors „Dogvilis“ pradžioje rodosi gan artimas ir filmui „Pieš bangas“, ir „Šokėjai tamsoje“, tačiau jis mažiau melodramatiškas ir nors gal kartais sukeliantis šypseną, tačiau pasakojantis apie „sunkius“, sudėtingus dalykus. Išgryninta, nuoga erdvė, kur visada matyti, ką veikia kiekvienas, sunkūs, gal kiek dirbtinoki dialogai, dažnai – itin išraiškinga aktorių vaidyba – visa tai reikalinga tam, kad būtų papasakota apie žemiausius instinktus, kuriuos gali išprovokuoti gerumas, apie atsakomybę už savo poelgius, apie laisvę ir aroganciją, apie egoizmą, bukumą bei puritonizmą, apie žmones ir šunis bei žmones kaip šunis.