DELFI pristato: „Kitas pasaulis“

Praėjusį savaitgalį Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti „Kitas pasaulis“ („Underworld“) priklauso vis labiau populiarėjančiam veiksmo filmų su komiksų herojais kino žanrui, kurio vienas žymesnių pavyzdžių yra kad ir prieš penkerius metus pasirodę „Ašmenys“. „Kitą pasaulį“ dar mėginama lyginti su visai neseniai ir Lietuvoje rodytais „Iksmenais 2“, bet pastarasis, palyginus su šio savaitgalio premjera, yra žymiai „lengvesnis“ filmas. „Kitas pasaulis“ – pilnas smurto, greitašaudžių ginklų ir kovos scenų, o veiksmas jame sustoja daugiausiai sekundei kitai.

Vien paviršutiniškai peržiūrėjus čia jau išvardytus filmus, akivaizdu, kad „Kitas pasaulis“ taiko į fantastinių filmų nišą, kurioje vietos nėra daug. Viena vertus, žanro reikalavimai labai griežti – daug veiksmo, kovos, įspūdingų kostiumų ir fantastinių būtybių. Kita vertus, Holivudas ir čia nepasižymi vaizduotės „polėkiu“ ir visus šio žanro filmus vienija juodi odiniai kostiumai, niūri „scenografija“ ir kovos menus įvaldę herojai, kuriems padeda modernūs ginklai ir ne mažiau modernus filmo garso takelis. Nesunku suprasti, kad koks bebūtų režisierius, aktoriai ir kompiuterinės grafikos galimybės, rezultatas išeina panašus.

Pasiruošus filmo peržiūrai tokiais žanrą apibendrinančiais apmąstymais, jau nuo pirmų filmo scenų aišku, kad kino ekrane – viena vertus, labai tipiškas savo žanro atstovas, o kita vertus – vienas geriausių jo pavyzdžių. Gelbsti filmą ne ypatingi specialūs efektai ir triukšmingos kovų scenos, o visai neblogas siužetas, kuris palaiko žiūrovo dėmesį net ir kelintą kartą žiūrint juodais drabužiais apsisiautusių vampyrų ir truputį „valkatiškai“ atrodančių vilkolakių kovas.

„Kitame pasaulyje“ kovoje susitinka jau daugiau nei pusantro tūkstančio metų kovojančios vilkolakių ir vampyrų rasės. Vampyrai laimi, vilkolakių jau likę visai nebe daug, bet pastarieji turi klastingą planą, kaip nugalėti galingesnius priešininkus. Tik viena iš vampyrų, juodaplaukė Selena (vis populiarėjanti britų aktorė Kate Beckinsale) supranta kylantį pavojų ir bando apie jį perspėti „gentainius“. Deja, jos rūpestis nesulaukia tinkamo atgarsio, o tuo metu vilkolakiai skuba pasinaudoti jiems atsiradusia proga.

Tokia yra filmo užuomazga, o vėliau filmas keičia savo siužetinę ašį ne vieną ir net ne du kartus. Laimintys tampa pralaiminčiais, atsiskleidžia „gerųjų herojų“ tamsieji „biografijos“ puslapiai, o žiūrovas – tai kviečiamas „sirgti“ už lyg „kultūringesnius“ vampyrus, tai už „tauresnius“ vilkolakius. Filmo privalumas dar ir tas, kad vampyrų - vilkolakių priešprieša nevystoma per daug rimtai ir žiūrovas nepriverstas klausyti ilgų dialogų, kuriais paprastai Holivudo scenaristai bando pateisinti akivaizdžiai kvailą siužeto užuomazgą. „Kitame pasaulyje“ priešprieša yra akivaizdi, kaip akivaizdi yra sidabro kulka, sminganti į vilkolakio kūną ir to tokio žanro filmui visiškai gana.

Filmas nežinia kodėl ir kieno yra vadinamas „kultiniu“. Taip jis pristatomas ir Lietuvoje. Tikrai nėra lengva suprasti, ką reiškia toks apibūdinimas, bet jei tuo norima pasakyti, kad filmas gali atskleisti naujas, dar neatrastas kūrybines „galimybes“, tai „Kitas pasaulis“ tikrai toks nėra. Jame iš esmės nėra nieko naujo, dar nematyto kituose filmuose. Tuo pačiu metu, šis filmas gali būti nesunkiai pavadintas geriausiu savo žanro pavyzdžiu ir tai jau tikrai nemažas pasiekimas.

Pabaigai lieka pridurti, kad nors nei filmo režisierius nei kuris nors iš aktorių negali būti pavadintas nors vidutinio lygio Holivudo įžymybe, bet daugeliui iš jų tai gali būti daug žadančios karjeros pradžia. Ypač kad ir šio filmo pabaiga vos ne tyčia palikta tokia miglota, kad prašyte prašosi „Kito pasaulio 2” po kokių metų ar dviejų.