DELFI pristato: "Lengvai ir saldžiai"

Ne taip jau dažnai mūsų padangėje pasirodo naujas, „vietinės gamybos“ meninis filmas, tad tereikia minimalios reklamos, trupučio gandų, „G&G Sindikato“ ir deklaracijų, jog štai, pirmąsyk stengtasi kurti „žiūrovišką“ lietuvišką kiną, ir salės pilnos. Tegul tik sykį - k/t „Lietuva“ didžioji salė, kitus kartus – mažoji salė su 88 krėslais, faktas lieka faktu – jauno režisieriaus Igno Miškinio trumpametražis meninis filmas „Lengvai ir saldžiai“ žiūrovus priviliojo.

Ką reiškia „žiūroviškas“ kinas, galima suprasti – žiūrėdamas šį filmą kiekvienas daugiau ar mažiau „atpažįsta“ ženklus - tipažus, vietas, kalbėjimo manierą; to režisierius, regis, ir siekė. Kuris gi vilnietis nėra matęs iš betoninių „koralų-fabų-pašilų“ getų ištrūkusių skustagalvių, besitrinančių naujųjų „pramogų sostinių“ alėjose ar mašinų stovėjimo aikštelėse? Gal ne kiekvienas supranta šios subkultūros atstovų žargoną, tačiau juk teko kada nors girdėti „urlagano-kaimiečio“ iš kokios nors marijampolės-šiaulių-pasvalio kalbos „perliukų“?

Štai tokia iš arti demonstruojama „egzotika“ labiausiai ir lemia „Lengvai ir saldžiai“ „žiūroviškumą“ ir žiūrimumą – viena vertus, gali matyti tai, ką ir šiaip regi kone kasdien, kita vertus – tau leidžiama pažvelgti iš arčiau: sekioti, sėdėti tų „egzotiškų“ herojų mašinose, klausytis „pokalbių“, stebėti „vagystes“ - kiek panašu į savotišką „Akvariumą“. Tačiau tikrumo, autentiškumo efekto režisierius taip ir nepasiekia - karikatūriškumo, pertempimo, dirbtinumo įspūdis persekioja visą filmą. Net jei bus priekaištaujama, kad tai ne dokumentinis filmas, vis tiek - net ir tas „sukurtasis“ pasaulis niekaip nepriverčia juo patikėti.

Nesiimsiu teigti, jog urlaganai tokių treningų jau ne(be)nešioja, bet pakankamai juokinga klausytis, pavyzdžiui, vieno filmo herojaus, „kietojo urlagano“ Ilgo „filosofijos“ apie tai, kaip „lengvai ir saldžiai dūžta stiklas“ ar visų kitų ilgesnių nei 3 sakiniai dialogų. Kad ir kokia „priartėjusi prie realybės“ ir nenugludinta bebūtų filmo kalba (keiksmažodžiai skamba visu smarkumu, o kai kurios pagrindinių dviejų „lūzerių“ replikos išties gan autentiškos), ji, o ypač minėtieji „filosofiniai“ pasvarstymai, vis tiek skamba dirbtinokai. Ir šia prasme filmas beveik prilygsta didžiajai daliai lietuviškų filmų, kur būtent kalba pirmiausia rėžia ausį.

Ar pažiūrėjus „Lengvai ir saldžiai“ „kažkas“ lieka - atmetus visas „egzotikas“, karikatūras ir dirbtines kalbas? Paprastai tariant, ar režisierius Ignas Miškinis mums rodo „vaizdelį iš skustagalvių-lūzerių“ gyvenimo ar jis nori papasakoti kažką daugiau – apie save, savo kartą, savo miestą? Jei jūs sugebėjote tą „kažką daugiau“ įžvelgti ar išgirsti – sveikinu, šių eilučių autorei to nepavyko padaryti.

Žinoma, net ir nedarant išlygų filmui dėl to, kad jis „mūsų“ ir vertinant objektyviai, tenka pripažinti, kad nėra jis akį badančiai, ausį rėžiančiai labai labai blogas ir nevertingas. Matyti, jog nemažai dirbta jį montuojant, filmuojant taip pat „pagautas“ vienas kitas neblogas rakursas, labai „į temą“ čia „G&G Sindikatas“, žodžiu – forma lyg ir pakenčiama, mėgėjiškumo ne tiek jau daug, tačiau turinio nėra... O tai labiausiai ir liūdina. Belieka guostis, jog galbūt auga nauja režisierių karta ir kol kas - žiūrėti pirmuosius jų filmus. Apie kuriuos, tikėkimės, ateity jie patys kalbės su lengva pašaipa.