DELFI pristato: “Mistinė upė”

Kriminalinė drama “Mistinė upė” (“Mystic River”) – tai 24-asis, paskutinysis aktoriaus, režisieriaus, kartais – ir kompozitoriaus, JAV kino veterano Clinto Eastwoodo (Klinto Ystvudo) darbas. Demonstruotas šiųmečiame Kanų kino festivalyje (ir netgi laikytas vienu iš favoritų) ir beveik visuotinai gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, filmas vis tik palieka gan dviprasmišką įspūdį.

Pagrindiniai filmo herojai – trys į ketvirtą dešimtį įkopę vyrai, kadaise kartu žaidę toje pačioje gatvėje ir išsibarstę kas sau po to, kai vienas jų įsėdo į policininkais apsimetusių pedofilų automobilį („Jis panašus į sugadintą daiktą“ – toks komentaras pasigirsta apie nuo iškrypėlių pabėgusio berniuko būklę). Tokiu „sugadintu daiktu“ Deivas, kurį vaidina Timas Robinsas, ir lieka. Po 25 metų jis yra pernelyg anksti susenęs, sukumpęs mažakalbis vyras, turintis tokios tėvo ir vyro būklės akivaizdžiai slegiamus mažą sūnelį ir nuolat krūpčiojančią žmoną, kuri, kaip vėliau paaiškėja, apie vyro vaikystės traumą nieko nenutuokia.

Banaliai tariant, trijų draugų keliai vėl susieina po to, kai randama nužudyta vieno jų, Džimio (Seanas Pennas) devyniolikmetė duktė. Buvę draugai labai aiškiai „pasidalija“ roles: Džimis - keršto siekiantis tėvas, „puikų“ praeities bagažą turintis (kad būtų identifikuotas kaip galimas nusikaltėlis) ir niekaip negalintis paaiškinti, kas jį sužeidė tą naktį, kai buvo nužudyta mergina, Deivas – pagrindinis įtariamasis, o trečiasis iš buvusių draugų trijulės, Šonas (Kevinas Baconas), žinoma – nusikaltimą tiriantis policininkas.

Pradedant kalbėti apie filmo pliusus, pirmiausia reikia konstatuoti, kad „Mistinė upė“ – labai aiškus, tiesiog klasikinis amerikietiško, ir, žinoma, eastwoodiško kino pavyzdys. Tad atitinkamai visiems, vertinantiems pakankamai kokybiškus, „tvarkingai“ pagamintus amerikietiškus filmus šis, šiaip jau jokiu novatoriškumu net nedvelkiantis Eastwoodo „kūdikis“ taip pat paliks kuo geriausią įspūdį. Na, o kitus – gal pailsusius nuo amerikietiškų dramų (tegul jos ir pakankamai kokybiškos), gal šiaip - klasikinių amerikietiškų pasakojimų nemylėtojus ir pastarasis filmas paliks abejingus, jei ne sudirgusius.

Ir vis tik – apie pliusus. Trys drambliai, ant kurių laikosi filmas, arba trys pagrindinės filmo stiprybės – tos pačios, kuriomis gali pasigirti daugelis stipriais įvardijamų amerikiečių filmų. Pirmiausia – tai, gan klasikinis (šuolis iš herojų vaikystės į „po 25 metų“, nusikaltimas, kaip proga kartu išsiaiškinti ir herojų tarpusavio santykius, pabaigos moralas – „šiek tiek kalti visi, o gal niekas“ etc.), pakankamai tvirtai suręstas, taigi daugelį įtraukiantis, nors ir banalokas dramos scenarijus. Antrasis dramblys, apie kurį visuotinai kalbama – tai trijų pagrindinių aktorių (Timo Robinso, Seano Penno, Kevino Bacono) vaidyba. Ir vėl, nuolat prisimenant tai, kur filmas pastatytas ir daugiau mažiau susipažinus su tos šalies „vaidybos tradicijomis“, galima konstatuoti, kad aktoriai darbą atliko kaip tikri savo amato meistrai. Gal užduotį palengvino tai, kad kiekvienam teko gan ryškus tipažas, tačiau bet kokiu atveju – visų mimika įtaigi, kalbos sakomos tinkama intonacija, pauzės daromos ir iš butelio gurkštelima laiku, kartais sužiba viena kita „šykšti vyriška ašara“, o Pennas, vaidinantis policininkų rankose besiblaškantį aukos tėvą, išties beveik pasiekia viršūnę.

Pagaliau, trečiasis dramblys - kiek sunkiau apčiuopimas, o gal tiksliau – įvardijamas, tačiau, trumpai tariant, tai įtaigi – niūri, slogi, dvejonių, pesimizmo ir slegiančios viso ko beprasmybės pilna – filmo atmosferą. Būtent tokį Bostoną režisierius, pats kūręs ir atitinkamą filmo muziką, kaip aiškėja iš interviu, ir siekė parodyti.

Baigdama tarsiu, kad tai, ką įvardijau kaip filmo stiprybes, lengvai gali virsti ir aiškiais filmo trūkumais, tačiau tai jau priklausys nuo kiekvieno lūkesčių keliaujant į kiną, simpatijų-antipatijų ir daugelio kitų faktorių.