DELFI pristato: “Nužudyti Bilą“

“Nužudyti Bilą“ (Kill Bill: Vol. 1) yra išskirtinė kino premjera Lietuvoje bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, filmą režisavo Quentinas (Kventinas) Tarantino, matyt, žinomiausias ir įdomiausias iš naujųjų režisierių, į kiną atėjusių paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Šis unikalus kino menininkas (nors pats save jis vadintų tiesiog istorijų pasakotoju) sugebėjo ne tik nustebinti šilto ir šalto mačiusius kino kritikus, bet ir virsti kultine naujojo amerikiečių kino figūra. Patikėkite, šiais autorinio kino nuosmukio laikais, ir ypač - anapus Atlanto vandenyno - tai yra beveik neįmanoma.

Lyg to būtų maža, stebina šio režisieriaus darbo kokybė. Naujas požiūris į kiną, pasakojimo būdą, nauja filmų estetika ir, galbūt net etika jau pirmajame Tarantino filme „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs) atskleisti su tokia jėga, kurią įprasta sutikti greičiau tik žymiausių režisierių priešmirtiniuose filmuose. Tarantino gi, jau antrąjį savo filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction) paverčia tiesiog labiausiai žinomu paskutinių 10-15 metų kino filmu. Kita vertus, žinomumas čia net ne tiek svarbus, „Bulvarinis skaitalas“ – tai paprasčiausiai visai naujos kino epochos filmas. Tokią jo unikalią kokybę liudija kad ir tai, jog iki šiol niekam nepavyko sukurti ko nors panašaus ar net dar daugiau – kino kūrėjai ir kritikai dar tik bando suprasti, kas „Bulvarinį skaitalą“ pavertė būtent tuo bulvariniu skaitalu.

„Nužudyti Bilą“ – ketvirtasis Tarantino filmas, pasirodęs kino ekranuose po šešerių metų pertraukos - nuo 1997 m. premjeros „Džeki Braun“. Pastarasis - žymiai mažiau įdomus filmas, labiau primenantis nevykusį bandymą pamėgdžioti tą patį „Bulvarinį skaitalą“. Bet tuo labiau buvo laukiamas „Nužudyti Bilą“. Klausimas buvo gana paprastas ir esminis – ar Quentinas Tarantino sugebės pratęsti tai, ką parodė savo geriausiuose filmuose. Antroji nesėkmė - bent jau žiūrovų akyse - galėjo pražudyti šį režisierių.

Po pirmosios „Nužudyti Bilą“ dalies peržiūros galime teigti, kad netgi labai įmanoma, kad tai geriausias Tarantino filmas. Išlyga čia įvedama tik todėl, kad mes iš tikrųjų kol kas matėme tik pusę filmo. Joje tik užmenamos mįslės ir viliojamas žiūrovas, o atsakymai nukeliami į antrąją filmo dalį, kurią planuojama išleisti į kino ekranus jau 2004 m. pradžioje. Tad kuo gi įdomus ir, žinoma, unikalus „Nužudyti Bilą“?

Pirma, ir tai, matyt, įdomiausia, Tarantino viena vertus vis dar tas pats Quentinas Tarantino, kuris sukūrė „Bulvarinį skaitalą“, o kita vertus, tai visiškai naujas žingsnis šio žmogaus kūrybos biografijoje. „Nužudyti Bilą“ – daug rimtesnis ir, jei galima taip vertinti, esmingesnis filmas. Galbūt galima sakyti, kad Tarantino bręsta, o galbūt jis pats vis geriau supranta, ką nori pasakyti. „Nužudyti Bilą“ – epinis filmas, kuriame konkretūs siužeto posūkiai svarbūs kažkokioje simbolinėje plotmėje. Kokia ši plotmė ir ką ji simbolizuoja, kol kas labai sunku vertinti, bet akivaizdu, kad Tarantino jau ne tiek rūpi atskirų situacijų ar siužetų vidinis „užtaisas“, kaip kad buvo „Bulvariniame skaitale“, kiek kiekvienos situacijos, charakterio vieta bendroje, didesnėje istorijoje. Tai ypač akivaizdu lyginant abiejų filmų garso takelius. „Bulvarinio skaitalo“ muzika buvo vienas svarbiausių filmo elementų, bet ji nebuvo nuosekli, ji nepasakojo mums „savo istorijos“. „Nužudyti Bilą“ garso takelis toks nėra, jis greičiau primena kito didžiojo Amerikos režisieriaus Sergio Leone‘s (Seržo Leonės) naudotą muziką, kad ir unikaliajame „Geras, blogas ir piktas“. Jei prisimenate šį filmą, lengvai suprasite, ką turiu omenyje. Čia muzika ne tiesiog iliustruoja filmą, o pati pasakoja istoriją, lengvai galime tarti, kad tokiuose filmuose tai, ką girdime, kartais yra net svarbiau nei tai, ką matome.

Ryšys su Sergio Leone – tai ne vien kritiko išmislas, tai net ir tiesioginis „skolinimasis“. Ne viename šio filmo epizode atidesnė ausis nesunkiai išgirs Ennio Morriconne (Enijo Morikonės) sukurtos muzikos motyvus. Kaip žinia, šio, matyt, žymiausio paskutiniojo pusės amžiaus kino kompozitoriaus muzika ypač įtaigiai skambėjo būtent Sergio Leone filmuose. Kokia šių sąsajų prasmė – atsakyti ir sunku, ir lengva. Viena vertus, yra stiprus žanro, pasakojimo būdo, estetikos ryšys tarp Tarantino naujojo filmo ir Leones „spagetti versternų“, ypač „dolerių“ trilogijos, į kurią be minėtojo filmo įeina ankstesni 1964 m. „Sauja dolerių“ ir 1965 m. „Keliais doleriais daugiau“. Sunku teigti, vertinant tik pirmąją „Nužudyti Bilą“ dalį, bet, galbūt būtent Sergio Leones filmai buvo vienas svarbiausių Tarantino įkvėpimo šaltinių.

Bet, kita vertus, ir Sergio Leone, ir ypač Ennio Morricone – tai ne tik didieji kino meistrai, bet jau kone kino istorijos simboliai savaime. Be to, Sergio Leone – tai ne rimtojo, akademinio kino kūrėjas, o greičiau pramoginių, masinę produkciją mėgdžiojančių filmų autorius. Na, o Tarantino galbūt galime pamėginti suprasti kaip šių laikų Leone, kūrėją, kuris nėra akademinis režisierius, o mėgina pramoginio, masinio kino priemonėmis sukurti aukščiausio lygio filmus.

Naujienų portalo šiam rašiniui peršami apimties rėmai neleidžia nors kiek ilgiau sustoti prie kito, galbūt net svarbesnio „Nužudyti Bilą“ kūrybinio šaltinio. Tai – japonų manga komiksų ir anime animacijos tradicijos, susipynusios su rytų kovos menais. Šių ryšių jau nereikia įrodinėti, pirmojoje filmo dalyje matome nemažą tikros anime intarpą, kur mums pasakojama vienos iš filmo herojų O-Ren gyvenimo istorija. Be jokių perdėjimų galima pasakyti, kad tai aukščiausio lygio anime – rūsti, labai jausminga ir herojiška.

Pagaliau, „Nužudyti Bilą“ – tai dar ir Umos Thurman (Turman) filmas. Keblu pasakyti, kad ji ten „gerai vaidina“, greičiau, apie ją sukasi visas filmo veiksmas, visa filmo prasmė. Dauguma kino recenzentų pažymėjo nepaprastą Umos Thurman reikšmę šiam filmui. Tai galima be jokių išlygų patvirtinti – Tarantino ir Thurman bendradarbiavime matome tą, atrodo, jau ir beišnykstantį aktorės ir režisieriaus duetą, kuris yra tiesiog nuostabus. Režisierius sukuria filmą savo aktorei, o pastaroji vaidina taip, tarsi ji tuo gyventų.

Tad nuo pastarojo savaitgalio Lietuvos kino teatruose filmas, kuris, be jokios abejonės, žada vieną įdomiausių reginių paskutinių metų kino istorijoje. Nežinia, kas bus antrojoje „Nužudyti Bilą“ dalyje, bet kiekvienas, matęs pirmąją dalį, neabejos dėl to, kokio filmo labiausiai lauks 2004-aisiais.