Jei iki šiol sakyta, kad naujasis Vokietijos kinas pirmiausia sietinas su dar nė sykio nenuvylusiu Tomu Tykweriu („Žiemos miegaliai“, „Bėk, Lola, bėk“, „Princesė ir karžygys“, „Rojus“), tai bent jau patys vokiečiai tikisi suradę naują žvaigždę – būtent režisierių Wolfgangą Beckerį ir jo „Viso gero, Leninai“. Beckerio tėvynainiai apipylė šį jo filmą vos ne visais įmanomais vietiniais apdovanojimais, neliko nuskriaustas jis ir svetur. Tad kuo filmas toks įdomus vokiečiams, kuo jis galėtu būti patrauklus mums?
Tragikomedija - taip tiksliausia būtų įvardinti šį filmą - „Viso gero, Leninai“ pasakoja pakankamai keistą ir net gan fantastišką istoriją, besivystančią didžiųjų istorinių įvykių fone. Veiksmas vyksta keletas mėnesių po Berlyno sienos griuvimo dabar jau buvusioje Rytų Vokietijoje. Ką tik po komos atsigavusiai motinai (o tą komą taip pat, tam tikra prasme, išprovokavo beprasidedąs perversmas) jos sūnus bando „užkonservuoti“ nedidelį jau nebeegzistuojančio pasaulio lopinėlį.
Tokio pasaulio, kur aiškiai pasakoma, kas teisinga ir kas – ne, kur paprastas žmogus už gerus darbus gali tikėtis medalio, kur per šventes gatvėmis važiuoja tankai, o balkonuose putniomis rankytėmis mosuoja dėdės, kur puikia gimimo dienos dovana gali tapti deficitinė kava ir litras žaliųjų žirnelių. Žodžiu, tokį pasaulį, kokį mes su jumis taip pat – vieni jau miglotai, kiti dar aiškiai – pamename. Ta „dingusio pasaulio“ kūryba filmas vos vos primena kitą puikų vokiečių filmą „Tuvalu“.
Filmas pradedamas pakankamai linksmomis tonacijomis. Greitu tempu, su taiklia ironija berniukas, o vėliau paauglys komentuoja gyvenimą VDR ir beprasidedančias permainas – į kitą sienos pusę pasitraukia tėvas, tačiau kol kas tame lyg ir nieko tragiško. „Mama nukreipia savo seksualinę energiją socializmo kūdikių ugdymui“, - kažkaip panašiai komentuojamas šis įvykis.
Tačiau ilgainiui šalia juoko ima rastis ir šiokios tokios nostalgijos prarastam naivumui, liūdesio, melancholijos gaidelės. Žiūrovas kartais verste verčiamas kvatotis iš pagrindinio herojaus socializmo išsaugojimo pastangų, bet kartu siūloma ir susimąstyti apie tuos, kurie vis tik nesugebėjo „peržengti sienos“. Pagaliau ar atkeliavęs kapitalizmas taip pat tik viena nesibaigianti šventė? Ne, tarsi sako pagrindinio herojaus sesuo, liūdna veido išraiška dėkodama pirkėjams, pasirinkusiems „mūsų firmos dešrainį“.
Ir vokiečiams, ir mums šis filmas pirmiausia gali būti įdomus savo istorija – visi mes pergyvenome tą IKI ir PO. Tai, kas rodoma filme, pakankamai pažįstama, pagaliau ir mūsuose tebėra tokių, kurie ne tik šaiposi iš to, „kaip mes tada gyvenome“, bet ir jaučia nostalgiją. Dar vienas šio filmo patrauklumas – jo „daiktiškumas“, dėmesys detalėms ir, žinoma, aktoriai. O iš jų labiausiai paminėtini pagrindinį herojų ir jo motiną suvaidinę Danielis Bruhlas ir Katrin Sass bei rusę seselę vaidinanti Chulpan Khamatova, pasirodžiusi taip pat ir mano jau minėtame „Tuvalu“ bei magiškojo realizmo atstove, filme „Mėnulio tėtis“.
Nežinau, kaip jums, man Becherio „Viso gero, Leninai“, nepaisant visų savo patrauklumų, nė iš tolo neprilygo kuriam nors iš, tarkim, Tykwerio filmų. Bet tai jau skonio reikalas. Žiūrėkite, spręskite. O pažiūrėti, bent jau įdomumo dėlei, verta.