Galima ginčytis, kas čia svarbesnis - Tolkienas ar filmo režisierius Peteris Jacksonas (Piteris Džeksonas) kartu su įspūdinga filmo reklamos kampanija - bet iš Naujosios Zelandijos kilusio režisieriaus darbo sėkmė neabejotina. Sukurti trys ilgo metražo filmai, kuriuose be galo kruopščiai atkuriama visa "Žiedų valdovo" istorija. Be jokios abejonės, tai sėkmingiausia britų rašytojo kūrinio ekranizacija, kuri, nei daugiau, nei mažiau, tiesiog sukūrė Tolkieno tradiciją kine.
"Karaliaus sugrįžimas" užbaigia "Žiedų valdovą" ir savo siužetu labiau primena antrąją trilogijos dalį "Dvi tvirtovės". Baigiamojoje dalyje matome nuostabiai sukurtą mūšį prie Minas Tirito, kuris mums leidžia suprasti, kad "Dvejose tvirtovėse" matytas mūšis buvo tik repeticija. Tai pagrįsta ir siužetu - jei "Dvejose tvirtovėse" gėrio jėgos turėjo susikauti su vieno iš Sauronui paklususių magų kariuomene, tai prie Minas Tirito blogio kariuomenei vadovauja vienas iš devynių juodųjų riterių, artimiausias Saurono patikėtinis - Karalius Raganius.
Vizualinė Piterio Jacksono kūrinio jėga ypač išryškėja "Karaliaus sugrįžime". Viena vertus, tai pagrįsta tuo, kad kuo toliau, tuo labiau vienintelė gėrio jėgų išeitis yra stoti "akis į akį" su Sauronu ir susikauti su jo kariuomene. Tai sukuria įtampą, kuri leidžia lengvai žiūrėti net 3 valandų ir 20 minučių trukmės "Karaliaus sugrįžimą". Išskyrus kelis nedidelius epizodus, visos filmo scenos yra persmelktos įtampos, kuri reiškia, kad tuoj - čia ir dabar - reikia susitikti su Sauronu ir čia spręsis pasaulio ir kiekvieno iš gėrio sąjungos herojų likimas. Mūšio scena puiki ir verta kuo didžiausių pagyrų. Svarbu ir tai, kad sukūręs iki šiol neregėto masto mūšio scenas, režisierius nepamiršta ir atskirų šios istorijos herojų - tik per juos žiūrovai gali suprasti tikrą mūšio dramą ir įtampą.
Bet kuris prisiekęs Tolkieno literatūrinio talento gerbėjas, be abejo, privalo pamatyti Jacksono ekranizaciją. Vis dėlto šis kino kūrinys suteikia peno ne vien panegirikai Jacksono ir ypač - Tolkieno atžvilgiu, bet ir sukelia kritiškų minčių apie "Žiedų valdovo" literatūrinę ar net ideologinę vertę. Mat Jacksonas, gan aklai sekdamas Tolkieno kūriniu, puikiai atskleidė tiek jo privalumus, tiek trūkumus.
Apie pirmuosius jau kalbėjome, o apie antruosius – tik tiek, kiek to reikalauja Tolkieno epo ekranizacijos aptarimas. Visų pirma, Jacksonas, kaip tikras "amatininkas", nepamėgino kritiškiau pažvelgti į "Žiedų valdovą", bent jau iš pusšimčio metų perspektyvos, kuri mus skiria nuo knygos pasirodymo. Juk, jei jau bandome kalbėti apie "Žiedų valdovą" kaip tikrą XX amžiaus mitą, tai turime atsiminti, kad mitai gyvi tik gyvose interpretacijose, kurios naujai pritaiko ir paaiškina mitologiją šių dienų situacijoje. Jacksonas šia prasme liko prie teksto "raidės" ir tiesiog nupiešė mums gražią ir įspūdingą iliustraciją. Ar šis filmas paskatins Tolkieno ekranizacijų, literatūrinių interpretacijų ar net mokslinių tyrinėjimų bangą, lieka neaišku. O gal net labiau tikėtina, kad Jacksono filmo tam tikras paviršutiniškumas gali net kenkti tokiems bandymams.
Vis dėlto nebandydamas į "Žiedų valdovą" pažvelgti giliau Jacksonas kai kuriuose epizoduose atrodė netgi lėkštokas. Pavyzdžiui, Sarumanas ir blogio jėgos filme - tai ne daugiau nei "tamsūs kostiumai" ir specialieji efektai. Tai tiesiog kažkokios kliūtys gėrio jėgų bandyme... padaryti pasaulį geresnį. Iš čia ir atidesniam žiūrovui nesunkiai pastebimas šioks toks režisieriaus "sutrikimas" sprendžiant, kaip pateikti scenas, kur įveikiamas vienas ar kitas gėrio priešas. Atsisakęs šios negatyviosios istorijos pusės detalizavimo, Jacksonas toliau lieka tik su specialiaisiais efektais, su kuriais, žinia, daug neparodysi.
Bene labiausiai vykęs yra filme sukurtas elfų portretas. Čia režisierius pateikė ir elfus, kovojančius gėrio pusėje, ir elfus, kurie jau "ne šio pasaulio". Kaip besibaigtų kova su Sauronu, elfų laikas jau baigėsi. Šis dviprasmiškumas puikiai sukurtas ir antroje, ir ypač trečioje filmo dalyse. Kita vertus, šalia elfų nykštukai atrodo kvailoki, žmonės - per daug tiesmuki, o Gendalfas kartais elgiasi kaip "gerasis burtininkas" pasakose vaikams.
Žinoma, ir tai yra pagrindinis Jacksono ekranizacijos gerbėjų argumentas, visus šiuos priekaištus galime taip pat lengvai skirti ir pačiam J.R. Tolkienui. Bet kaip jau sakyta, jei imiesi tokio kūrinio ekranizacijos pusė amžiaus nuo jo pasirodymo, kai kiekvienas knygos sakinys gerbėjų seniai „išnarstytas po kaulelį“, mažiausia, ko galima reikalauti, tai bent jau atsakyti į klausimus, kurie iškilo, matyt, kiekvienam atidesniam Tolkienio skaitytojui. Nuo to, ar pavyks atsakyti į šiuos klausimus gyvai, įrodant "Žiedų valdovo" teksto gylį, priklausys ir tai, ar mūsų vaikai dar žinos tokį kūrinį ir jo autorių. O kol kas galime pasižiūrėti neblogą P. Jacksono sukurtą "Žiedų valdovo" ekranizaciją, kurioje daugiau peno akims, o ne mintims.