"Dozė": kaifas nuo narkotikų ir nuo sekso

Terminas “šokiruojantis” yra dažniausias būdvardis, kuriuo apibūdinami filmai narkomanų tematika. Tačiau jau persisotinus į kirkšnis smingančių adatų ir trūkčiojančių akių obuolių vaizdais, kurių pilna ne tik “Traispottingo” ar “Rūgšties” tipo filmuose, bet ir žinių laidose, vargu ar šokiruoti gali dar vienas narkomanų kasdienybės vaizdelis filme “Dozė”.

Tenka pripažinti, jog “Dozės” reklaminis klipas buvo išties efektyvus. Ar ne todėl, kad filmo režisierius Jonas Akerlundas – vaizdo klipų (juos J.Akerlundas susuko Madonnai, “Prodigy”, “Roxette”) kūrėjas, įvaldęs dinamiško kadrų montažo meną? Tiek reklaminiame filmo “Dozė” klipe, tiek pirmoje filmo pusėje “sumiksuoti” kadrai, papildyti dantų kaukšėjimo ir miltelių traukimo į nosį garsais, yra labai “užkabinantis” filmo kūrėjų pasirinktas arkliukas. Deja, iki filmo atomazgos sėkmingai jis nenušuoliuoja.

Pagrindinis juostos personažas Rosas ( Jason Schwartzman), - dozės užsimanęs vaikis riebaluotais plaukais. Štai dėl ko jis atsibeldžia pas Vorą (John Leguizamo) ir ten susipažįsta su “likimo broliais ir seserimis”. Beje, lipnūs musgaudžiai, prie kurių prikimba musės, Voro lindynėje – kiek per tiesmuka “įklimpusių į mėšlą” jaunuolių gyvenimo metafora.

Negavęs dozės pas Vorą, Rosas jos ieško pas Virėją (Mickey Rourke). Filme M.Rourke pasirodo išties įspūdingai – ne be reikalo jį taip liaupsino kino festivalio “Sundance” kritikai. Tik gaila, kad tokiame tvirtame kūne, dėl kurio iš proto ėjo cypiančios pakelės parduotuvės pardavėjos, filmo kūrėjai paslėpė jautroką personažo dvasią. Ilgokai namų sąlygomis viręs narkotikus ir dėl to nematęs jokio vargo, Virėjas staiga prisimena nuskandintų šuniukų, kuriais jo mama negalėjo pasirūpinti, istoriją ir suskystėja. Pasirodo, juo mama irgi deramai nesirūpino.

Nors filme stengtasi išvengti moralizavimo, bet kūrėjams nepavyko atsilaikyti prieš stereotipinį ir banaloką jaunuolių degradavimo dėl narkotikų priežastį – šuo pakastas arba meilėje, arba šeimoje. Apsiblaususio žvilgsnio jaunuoliai ypač filmo pabaigoje parodomi esantys nelaimingi, vieniši, nesuprasti ir užguiti gyvenimo. Paviršutiniškai paliečiama motinos-gegutės, nelaimingos meilės tema.

Netgi iškeliamas požiūris, kad meilė su narkotikais nesuderinama – juostos pabaigoje visi personažai narkomanai užmiega vieni, kitaip nei kiti veikėjai.

Labai šokiruojančių elementų filme lyg ir nėra. Režisierius nepiktnaudžiauja stambiais narkotikų leidimosi į veną arba traukimo į nosį planais. Kiek “neskanu” pasidaro stebint “tualetinius” epizodus, pavyzdžiui, Sausainiukui (Mena Suvari) iš visų jėgų stenant.

Su narkotikų tema režisierius suderina ir seksą, tiksliau, prostituciją. J.Akerlundas gan taikliai ironizuoja sekso maniją – JAV vėliavos ir skambančio jų himno fone M.Rourke patriotišku tonu porina: “Svarbu ne tai, ką jums gali padaryti putė, o tai, ką jūs galite jai padaryti”. Vis dėlto narkotikų atveju yra atvirkščiai – vis gi daug svarbiau yra ne tai, ką jūs galite padaryti narkotikams, o ką jums jie gali padaryti (nors filme jie nieko baisaus kaip ir nepadaro, net atvirkščiai – miltelių truktelėjęs Rosas regi animacinius lindimo striptizo šokėjai į putę vaizdinius).

Juosta palieka tokį patį įspūdį, kaip eilinė dozė – gera, nors reikia kiek daugiau, kad būtų dar geriau.