Apie ką mes čia…
Vieną dieną Taičio saloje likimas suveda du jaunus ir kupinus ryžto keliauti po visą pasaulį žmones – Tamę ir Ričardą. Po trumpos pažinties, įsimylėję iki ausų, jie nusprendžia nukeliauti iki Japonijos.
Tačiau prieš tai Ričardui reikia įvykdyti vieną svarbų darbą, kuris atneš jam nemažus pinigus, už kuriuos jis su savo mylimąja galės įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Iš pažiūros paprastas darbas atplukdyti jachtą į Kaliforniją pavirsta į mirtiną kovą su gamta ir besiformuojančiu uraganu „Reimondas“, nuo kurio niekur nepasislėpsi.
Kūrinio turinys
Man labai patinka filmai apie išlikimą kokioje nors neįprastoje situacijoje, todėl labai apsidžiaugiau sužinojęs, jog režisierius Baltasaras Kormakuras vėl ėmėsi kurti filmą šia tema. Visgi jo 2015 metais pasirodęs filmas „Everestas“ man tapo vienu iš geresnių tokio pobūdžio filmų pavyzdžių. O čia dar ir tikrais faktais paremta istorija, kurios veiksmas rutuliojasi ne tokioje ir įprastoje vietoje – vandenyne.
Tačiau ar būtų galima šį filmą priskirti prie tų savo pateikimu ir pasakojimo maniera labai įtraukiančių filmų? Ar tai yra juosta, kuri laiko visiškoje įtampoje nepaleidžianti žiūrovų iki seanso pabaigos? Ar tai filmas, kuris sukrečia? Tikrai, ne. Ir tuoj, be jokių „spoilerių“, paaiškinsiu kodėl taip galvoju.
Pirmiausia į ką reikia atkreipti dėmesį, tai į pasakojimo struktūrą, kuri čia atlieka vieną iš svarbiausių vaidmenų. Režisierius pabandė mums papasakoti Tamės ir Ričardo istoriją per prisiminimų prizmę ir tai buvo didžiausia klaida, kokią tik galima padaryti jautriam ir jaudinančiam pasakojimui apie išlikimą. Ir viskas todėl, jog nuo pat pradžios mes turime matyti jų bandymus išsigelbėti, kai mes apie juos ničnieko nežinome.
Aš suprantu, kad taip buvo bandoma sukurti intrigą, kurios metu žiūrovas galvotų kas ir kodėl, bet šiuo atveju toks pasakojimo būdas padarė meškos paslaugą bendrai istorijos koncepcijai. Visgi pagrindiniu varikliu filme tampa personažai, o norint juos užjausti, norint suprasti jų motyvus ir nerimauti dėl jų likimų, reikia su jais atitinkamai gerai susipažinti, kad vėliau, kai ateis kažkokia nelaimė, galėtume išgyventi ją kartu.
Bet to nėra. Nuo pat filmo pradžios pateikiamas itin chaotiškas vaizdas tiek į pačią katastrofą, tiek ir į herojus, kurie visiškai nežavi. Net ir jų ta meilė, kurią čia bandoma kas kart parodžius kadrus iš praeities pabrėžti, nesukelia jokių papildomų jausmų.
Filme nėra visiškai jokios chemijos tarp personažų, nėra net menkiausios užuominos apie jų jausmo pradžią. Todėl žiūrint šį filmą asmeniškai man, kaip ir keliems žmonėms, su kuriais buvau seanse, iškilo labai daug klausimų. Bet nepasakosiu kokio pobūdžio jie buvo, nes atskleisčiau per daug apie pačią filmo istoriją.
Taigi veikėjai. Filme dominuoja tik du personažai – Tamė ir Ričardas, kurie yra visiškai skirtingi kaip diena ir naktis. Ir nors jų bendras pomėgis keliauti ir neturėti jokių planų atrodo tikrai žaviai, tačiau atėjus rimtai situacijai, tiek vienas, tiek kitas neparodo tvirto išlikimo charakterio. Tik vėliau Tamė iš paprastos banglentes mėgstančios mergaitės pavirsta į tvirtą moterį, kuri gali vandenyne sumedžioti žuvį. Taip taip, nesužvejoti, o sumedžioti. O Ričardas kaip buvo ramumo stadijos, toks ir liko iki pat filmo galo.
Ir nors ši juosta žiūrėjosi ramiai, ji neprailgo, o tai yra irgi neblogas pliusas. Tačiau, jeigu jau kalbėčiau apie pliusus, tai pagirčiau filmo kūrėjus už juostos pabaigą. Šita dalis buvo pati geriausia visame filme. Ir už tai skirčiau papildomą balą prie bendro įvertinimo.
Visumoje, tai vienkartinis filmas, kuris nusileidžia daugeliui panašaus pobūdžio projektų. Netgi šiais metais kine rodytas labai panašus filmas „Diena, kai aš sugrįšiu“ turėjo daugiau dramos ir įtampos, nei šis Baltasaro Kormakuro darbas, kurio laukiau su nekantrumu.
Techninė juostos pusė
Iš techninių filmo niuansų išskirčiau puikų tris „Oskarus“ pelniusio operatoriaus Roberto Richardso darbą, kuris leido mums pasigrožėti įspūdingai atrodančiais kraštovaizdžiai ir gamta. Ir visa tai buvo pateikta iš tokios ypatingai žavios perspektyvos, jog atrodė, kad ekrane mums yra demonstruojamos gerai „pafotošopintos“ atvirutės.
Pliusu taip pat tampa herojų grimas. Gražuolė aktorė Shailene Woodley šiame filme dėka grimo atrodė kaip kelis gerus metus iš alkoholizmo neišlindusi benamė. Ričardo personažo atlikėjas Samas Claflinas irgi tam tikrais momentais buvo neblogai pakeistas. Ypatingai tos šlykštesnės scenos su jo koja puikiai parodė sudėtingą ir tikroviškai atliktą grimo specialistų darbą.
Muzika filme nepalieka didesnio įspūdžio, kaip ir pats garso montažas, kuris net ir pačiose svarbiausiose scenose nesukuria jokio įtempto momento kino salėje. Vaizdo montažas irgi nepakeri, nes visa istorija yra pernelyg chaotiška, o tas šokinėjimas iš vienos laiko juostos į kitą dar labiau erzina.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tik du aktoriai dominavo visame filme, todėl apie juos ir pakalbėkime.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko labai talentinga ir žavi Shailene Woodley, kuriai šis vaidmuo buvo gana sunkus. Ir jos atsidavimas rolei irgi buvo pastebimas, tačiau daugelyje scenų atrodė, jog ji gyvena tik savimi ir visiškai nerodo dėmesio savo partneriui. Todėl ir chemijos tarp jos ir Samo Claflino visiškai nebuvo.
Toks jausmas, kad abu šie aktoriai vaidino vienas sau, kitas sau. Ir tą galima nesunkiai pastebėti visose praeities scenose, kuriose buvo bandyta parodyti jų vaidinamų personažų meilės istorijos pradžią. Kalbant apie Samą Clafliną, tai aktorius visiškai nesistengė. Jo rolė nebuvo tokia aktyvi kaip jo kolegės, bet galima buvo šiek tiek daugiau išspausti, o ne vaikščioti su ta pačia mina visos juostos metu.
Verdiktas
„Kol dar neatėjo audra“ – monotoniška pasakojimo maniera, pernelyg chaotiška savo pateikimu, neintriguojanti bendrai pateikta istorija ir nesukelianti visiškai jokios įtampos tikrais faktais paremta išlikimo temos drama, kurios didžiausiu pliusu tampa iš įdomios perspektyvos pateikta pabaiga ir aktorės Shailene Woodley pastangos įkūnyti Tamės Oldham portretą.
Filmo anonsas: