Apie ką mes čia...
Buvęs karo policijos majoras Džekas Ryčeris imasi naujos bylos, kai suimama su juo bendradarbiavusi pareigūnė Terner. Terner kaltinama valstybės išdavyste, tačiau Džekas įtaria, kad ją kažkas pakišo. Norėdamas išsiaiškinti tiesą, buvęs majoras jai suorganizuoja pabėgimą iš kalėjimo ir jie bendromis jėgomis bando rasti tuos, kurie atsakingi už majorės Terner ir jo paties nemalonumus.
Kūrinio vidus
Kaip jau buvau rašęs ankstesnėse apžvalgose, ruduo – tai tamsių trilerių ir veiksmo filmų laikotarpis. Būtent tokiu filmu tampa antroji pagal Lee Childo romanus paremta „Džeko Ryčerio“ dalis. Filmas išlaiko tą patį pirmtako stilių, kuris 2012 metais užsidirbo visame pasaulyje 218 milijonų dolerių, tačiau kartu savo istorijos pateikimu kardinaliai skiriasi nuo originalaus pasakojimo. Žinoma, dėl to yra atsakingas filmo režisierius Edwardas Zwickas, kurio vizija nesutapo su pirmojo filmo režisieriumi Christopheriu McQuarrie‘iu.
Antrasis filmas yra ganėtinai painus, jeigu atsižvelgsime į tai, koks dinamiškas ir lengvai žiūrimas buvo pirmasis. Bet tai netrikdo, nes pati atmosfera nepasikeitė, o ir personažo nuotykiai ganėtinai panašūs. Tiesa, čia yra šiek tiek mažiau humoro, kaip buvo pirmoje juostoje, bet humorą pakeičia daugiau veiksmo scenų, kurios labai primena žymius panašaus pobūdžio filmus kaip „Neįmanoma misija“, „Greiti ir įsiutę“ ar „Kietas riešutėlis“. Daugiau yra ir paties Džeko Ryčerio dvikovų, kurios žiūrisi maloniai, bet kartu jose netrūksta ir brutalumo. Taip, smurto šiame filme tikrai yra, bet tai yra labai gerai. Bent jau smurtas priduoda savotiško žavesio bežiūrint šį tamsų filmą.
Kalbant apie pačią istoriją ir jos siužetinius vingius, tenka pripažinti, jog tam tikrais momentais buvo gėda už filmo scenaristus, kurie pavertė antrąjį filmą į vieną didžiausių klaidų, būdingų tęsiniams – vaikus. Nieko neatskleisiu, bet toks siužetinis vingis gana banaliai atrodo, o ir pati istorija dėl to nukenčia, nes pagrindiniams herojams tenka ne tik aiškintis kas juos pakišo, bet dar ir tapti auklėmis. Kai kurie veikėjų veiksmai taip pat pernelyg paprasti, o kas juokingiausia, kad jų nepastebi aplinkiniai. Viskas einasi lyg pasakoje. Čia galima paminėti ir lėktuvo sceną, kreditinių kortelių vagystę, oro uosto patikrą ar pirštų antspaudus ant telefono ragelio. Visais kitais atvejais, tai smagiai žiūrimas trileris, kuris netgi laiko įtampoje ir suteikia malonių akimirkų peržiūros metu.
Šnekant apie herojus, tai „Džeko Ryčerio“ filmų serija labai būdinga „Bondiadai“ ir „Neįmanomos misijos“ franšizei. Kodėl? Nes pagrindiniam herojui tenka spręsti globalines problemas, o jo užnugaryje atsiduria kas kartą po naują gražuolę. 2012 metais jis turėjo spręsti bylą kartu su žaviąja Helen Rodin, o dabar jam į kompaniją atėjo majorė Terner. Tarp judviejų atsiranda chemija, o ir patys personažai neblogai atsiskleidžia. Sužinoma daugiau detalių iš Ryčerio praeities, Terner irgi nemažai atskleidžia iš savo gyvenimo. Kiti herojai kaip jaunoji Samanta ir samdomas žudikas taipogi neblogai atrodo pagrindinio dueto fone, bet užtat visos istorijos antagonistas yra blankus ir neįdomus. Gaila, nes buvo galima tikrai neblogai pateikti generolo Harkneso portretą.
Visumoje, tai nėra toks stiprus savo pasakojama istorija filmas kaip pirmoji 2012 metais pasirodžiusi dalis, tačiau dėka gero veiksmo ir kitų įdomių detalių, kurios pagyvina peržiūrą, filmas vertas peržiūros kine.
Techninė juostos pusė
Ganėtinai tikroviško veiksmo pavyzdys, kai specialieji efektai lieka nuošalyje, todėl tie, kurie yra pasiilgę senosios mokyklos veiksmo filmų, turės puikią progą pasimėgauti sprogimais, kietais susišaudymais ir itin vaizdžiai atrodančiomis automobilių gaudynėmis.
Kameros darbas stiprus, puikiai apčiuopiamos veiksmo scenos, bet kas svarbiausia, labai smagiai nufilmuoti muštynių epizodai, kuriems buvo specialiai parenkami visokie rakursai, kad žiūrovas galėtų pasimėgauti tiek smurtu, tiek ir pačių aktorių sugebėjimais filmavimo aikštelėje. Nepamirškime ir nuostabios susišaudymo scenos uoste, kuri laiko įtampoje visą jos rodymo laiką.
Muzika šiame filme nėra tokia svarbi, tačiau garso takelis kokybiškas, toks tikras trileriams būdingas muzikinių kompozicijų rinkinys, kuris kiekvieną stipresnę sceną paverčia į dar efektingesnę. O kai dar ir gerai sumontuotas garsas, tai išvis pasaka. Keliose scenose buvo netgi sunku sėdėti, nes puikiai įtraukdavo į rodomo veiksmo epicentrą.
Juostos montažas kai kuriais atvejais silpnokas, bet vos keliose pereinamose scenose, kurios neturi jokios įtakos bendram įspūdžiui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nesenstantis ir bebaimis Tomas Cruise‘as ir vėl pasidarbavo iš peties. Aktorius ne tik atliko visus kaskadinius triukus, bet ir neblogai suvaidino patį Džeką Ryčerį. Ne oskarinė vaidyba, bet įtikinama ir labai artima Lee Childo knygų herojui.
Smagiai susižiūrėjo ir visų mylima serialo „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ žvaigždė Cobbie Smulders. Žinoma, aktoriniais sugebėjimais ji negalėjo pakerėti, bet jai puikiai pavyko įsipaišyti į pačią istoriją. O ir vyriškai auditorijai yra kur paganyti akis. Ji ne vieną kartą pasirodo ganėtinai seksualiame pavidale.
Filme taip pat pasirodo Espino vaidmenį atlikęs Aldisas Hodge‘as, Samantą suvaidinusi Danika Yarosh, žudiką įkūnijęs Patrickas Heusingeris ir „Kalėjimo bėglių“ aktorius Robertas Knepperas.
Verdiktas
„Džekas Ryčeris: nesidairyk atgal“ – visai neblogas 2012 metų filmo tęsinys, kuris, nors ir savo istorija nusileidžia pirmtakui, tačiau veiksmo, susišaudymo ir muštynių plane jį pralenkia. Tamsesnis, brutalesnis ir atviresnis filmas tampa nebloga pramoga ne tik Tomo Cruise‘o gerbėjams, bet ir įtampos bei senosios veiksmo filmų mokyklos mylėtojams.