E. Pukšta. Lietuvių kino renesansas pažers rekordinį filmų derlių

Bent dešimt premjerų, jei neskaičiuosime filmų su kuklesnėmis ambicijomis. Daugiau debiutinių bandymų. Drąsiau besireiškiantis jaunimas. Darbšti ir suaktyvėjusi šalies provincija. Repertuarui siūlomų žanrų įvairovė. Naujų finansavimo modelių aušra. Ryškėjanti nepriklausomybė nuo valstybės kišenės ir abejotina kryptimi judančios Kino tarybos. Staiga ištirpę gamybos biudžetai ir pateikti įrodymai, kad filmai nebūtinai turi kainuoti 2–3 mln. litų. Pergalingos prodiuserių ambicijos pasikviesti užsienio aktorių (Kaori Momoi, Vinnie Jonesas, Tommi Korpela, Arturas Smolianinovas, Sergejus Garmašas, Oona Mekas). Sėkmingai parduodami bilietai. Subrandintas žiūrovų pasitikėjimas.

Produktyviausi metai

Lietuvių kinas šiemet išgyvena neregėtą pakilimą. Jei prieš dvejus metus kas nors būtų pakuždėjęs apie 2013-ųjų nacionalinių premjerų derlių, pranašystė būtų nuskambėjusi kaip fantastinio trilerio scenarijus. Bet viskas radikaliai pasikeitė, Holivudo studijų desantas sulaukė reikšmingos konkurencijos ir netrukus privalės megabiudžetinių reginių datas derinti su lietuviškomis atrakcijomis, skatinančiomis dažnesnį žiūrovų grįžimą į tuos pačius filmus ir auginančiomis bendrą Lietuvos kino žiūrimumą.

Efektyvūs rezultatai turėtų patikti naudos iš nacionalinio kino dar nepastebintiems politikams ir ypač mokesčių skaičiuotojams. Sulig kiekviena sėkminga premjera pasipildantis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) aruodas netrukus įtikins ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių padidinti lietuvių filmų valstybiniam finansavimui atseikėjamą biudžetą. Bet ar tikrai to reikia?

Tarp šiemet pinigų išlupti pageidaujančių kandidatų matome antrus, trečius, ketvirtus metus įkyriai stumiamas paraiškas su pasenusiomis idėjomis, nors daugiausia pajamų sugeneravę filmai vis tiek verčiasi alternatyviai kaupiamomis privačiomis investicijomis. Valstybinio finansavimo negavę ir vėl brukami scenarijai (Gyčio Lukšo „Vyro gyvenimas rudenį“, Sauliaus Drungos „Laura ir kino filmai“, nerealizuotas Vytauto Žalakevičiaus „Gott mitt uns“) skatina prabilti apie kai kurių kino veikėjų kūrybinį neįgalumą. Išliko įprotis gyventi iš valstybės kišenės ir leisti filmus dėl sočių atlyginimų, nematyti pastangų sugalvoti ką nors aktualaus ir reikšmingo ne vien keliems seansams Lietuvoje.

Klausimai ir mįslės

Geriausiais vadinami prodiuseriai mėgsta teisintis deklamuodami maldelę apie skurdžius biudžetus, nors paraiškose dominuoja svajonių atlyginimai iš pasakų šalies ir už valstybės dalinai remiamą filmą pageidaujama paimti lygiai tiek, kiek leidžia įstatymų numatyta kvota. Pasakykime tiesiai šviesiai: užsienio koprodiuseriai vengia dirbti su lietuviais, nes investicijos dažniausiai neatsiperka, o vien dalyvavimu festivaliuose pasisotina retas.

Dar daugiau klausimų ir nerimo atveria Lietuvos kino centras (LKC), kuris pradėjo rūpintis mūsų kinu visai iš kitos pusės, dar nespėjo įdiegti būtinų finansavimo formulių pakeitimų ir tapo akivaizdžiu įkaitu nacionalinį kiną pasisavinusių kūrėjų rankose. Pirmieji veiklos rezultatai nuvilia: atidaryta ilgai laukta įstaiga ir staiga pagausėjo kino turistų skaičius A klasės kino festivaliuose. Geriau nesidomėkite, kiek LKC darbuotojų ketina keliauti į brangiai kainuojantį Kanų festivalį. Iki šiol nacionalinį kiną administravusi Kultūros ministerija neleisdavo sau beprasmiškai išlaidauti.

Nepasitikėjimo mintis skleidžia LKC aklas pasiryžimas kiekvienu klausimu konsultuotis su tiesiogiai suinteresuotomis asociacijomis. Kokia kryptimi kino finansavimo modelį gali pakeisti žmonės, kurie vėliau ateina savintis pinigų iš valstybės kišenės? Žalinga užburto rato politika jau seniai suleido šaknis ir nauji biurokratai nenori rauti piktžolių.

Pirmiau siūloma susikurti sau naudingas taisykles, o tada ramiai ir ilgai gyventi be rūpesčių, neįsileisti asociacijų klanui nepriklausančių rinkos dalyvių. Jau turime aiškų pavyzdį: Kino įstatymą aktyviai koregavęs Kinematografininkų sąjungos vadas Gytis Lukšas sukūrė elitiniu kinu dėl atlyginimų prisidengiantiems režisieriams naudingą Kino tarybos narių atrankos principą, suteikiantį idealias sąlygas susisodinti prie lovio sau naudingus ekspertus. Nuo finansavimo klausimų nušalinti platintojai ir rodytojai, balsuojantys ne pagal planą ir palaikantys žiūroviškesnio kino kryptį. Tad gal ir nereikia stebėtis, kai didžiausią kino centrų tinklą valdantys rodytojai ir rezultatyviausiai veikiantys platintojai atsisako pasiūlymų dirbti su valstybės finansuotais filmais.

Laikinai džiuginantis renesansas užmena ir įdomesnių mįslių. Ar repertuarui parengtų lietuviškų pasiūlymų kiekybė atneš tiek pat kokybės? Ar bendromis pastangomis užauginta auditorija nenusivils naujų premjerų turiniais? Ar visi debiutuojantys režisieriai pateisins lūkesčius? Kiek Lietuvos trispalvių iškils tarptautiniuose kino festivaliuose ir užsienio šalių repertuaruose? Ar lietuvių kinu susidomėję žiūrovai neužsimanys perkainoti vertybių? Kiek lietuviškų premjerų suskaičiuosime 2014 ir 2015 metais? Koks bus jų lankomumas?

Sunkiai pavejamas metų lyderis

2012 m. sezonu savi filmai priglaudė vos 2,7 proc. rinkoje parduotų bilietų (filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ metais gavome 10,52 proc.), nes turėjome tik vieną ryškią vaidybinio kino premjerą – Algimanto Puipos drama „Miegančių drugelių tvirtovė“ pardavė 56,4 tūkst. bilietų. Keista girdėti maestro mintis, kad menininkui gėda orientuotis į žiūrovus, nors režisuoti „Miegančių drugelių tvirtovę“ jis pasirinko pagal aiškius komercinio kino principus – 2007 m. pasiteisinęs „Nuodėmės užkalbėjimas“ (61,1 tūkst. žiūrovų) padiktavo teisingą kryptį – adaptuoti kitus rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanus, o paraišką dėl paramos gavęs Europos Sąjungos fondas „Eurimages“ pirmiausia teiraujasi ankstesnių filmų statistikos.

2013-ieji įsivažiavo iškart trijų lietuvių filmų mūšiu. „Tado Blindos“ komanda neleido suabejoti, kad premjeros rezultatai priklauso nuo atliktų namų darbų ir įvykdytos viešinimo strategijos. Kanadiečių komedijos „Young People Fucking“ scenarijų legaliai įsigiję, išvertę ir adaptavę Žilvinas Naujokas bei Donatas Ulvydas žinojo, ką trokšta pamatyti romantinių komedijų mėgėjai Lietuvoje. Šio žanro pirkiniai iš Holivudo mūsų repertuare tradiciškai surenka 350–500 tūkst. litų, o „Valentinas vienas“ sugebėjo šauti iki 2,6 mln. litų pajamų ir 185 tūkst. parduotų bilietų (penkta vieta nepriklausomos Lietuvos kino rinkoje). „Valentinas vienas“ tikslingai orientavosi į Lietuvos teritoriją, šelmiškai pasinaudojo auditorijos įpročiais, neišrankių žiūrovų skoniu ir skurdžiu visuomenės mentalitetu. Sumanymas greitai ir ekonomiškai daryti kiną masiniam vartojimui pasiteisino ir pranoko optimistiškiausius lūkesčius.

Neblėstanti paklausa diktuoja neišvengiamo tęsinio būtinybę. Antra „Valentinas vienas“ serija rezervavo premjeros datą – 2014 m. vasario 7 diena. Kokybiškesnį ir originalesnį scenarijų rašo Jonas Banys („Tadas Blinda. Pradžia“, „Zero 2“) su prodiuseriu D. Ulvydu. Produktyvumu, darbštumu ir gebėjimu pritraukti privačių investuotojų lėšų stebinanti prodiuserio Ž. Naujoko komanda dar išleis proginę komediją darbiniu pavadinimu „Naujieji metai po padu“, kurią birželį režisuos televizijos laidose subrendęs ir nuobodžios poros santykius filme „Valentinas vienas“ linksmai atskleidęs Simonas Aškelavičius. Talentingas režisierius gavo pasitikėjimą didesniam darbui su reiklumu garsėjančiu elitiniu operatoriumi Ramūnu Greičiumi.

Į kiną braunasi ir serialai

Bet ar ilgai pasirinktas naujas kelias išlaviruos be duobių? Vartus plačiai atvėrusio filmo „Valentinas vienas“ sėkmė turės padarinių, nes tuo pačiu arkliuku pageidaus joti ir kiti. Kolegos konkurentai pastebėjo, kad įmanoma nufilmuoti pigiai ir mikliai, dar kartą įsitikino, kad neišrankiems žiūrovams daug nereikia. Nuo lapkričio 29 d. išvysime iš TV serialo nulipdytą romantinę komediją-dramą „Moterys meluoja geriau“, kuri, neslėpkime, užaugino solidžią auditoriją ir turi stiprių aktorinių kozirių (Edita Užaitė, Marius Jampolskis, Ramūnas Rudokas, Jurijus Smoriginas). Per šešis sezonus pamėgti veikėjai į kiną gali atvilioti televizijos išauklėtų naujų žiūrovų. Jei jie pažiūrės bent vieną kitą repertuaro filmą, apčiuopiamos naudos gaus visa Lietuvos kino rinka. Bet svarbiau, kad „Moterys meluoja geriau“ atitiktų kino standartus techniniu lygiu ir nebanaliu turiniu.

Anksčiau nė vieno TV serialo prodiuseriui nekilo minčių rizikuoti ir bandyti laimę kine, nors Holivude ir arčiau esančiose Europos šalyse adaptacijos procesas rieda patraukliai. Jeigu Rolando Skaisgirio gudrus sumanymas sekti Ž. Naujoko pėdomis pasiteisins rezultatyviai (girdėti ambicingų planų aplenkti „Valentinas vienas“), per artimiausius metus, tikėtina, sulauksime ir kitų žiūrimumo reitingais įvertintų serialų migracijos. Tai jau skamba pernelyg pavojingai. Rizikuosime prieiti liepto galą, kai kino teatrų repertuarų strategai bus priversti kruopščiau rinktis ir griežčiau atmesti pasiūlymus. Bet kokiu atveju filmo „Moterys meluoja geriau“ kūrybinei grupei teks išspręsti rebusą – ką pasiūlyti nemokamai TV serialą stebėjusiems žmonėms, kad jie užsimanytų nusipirkti bilietą į kiną?

Ekobiudžetas ir garsūs vardai

Latvijoje gyvenantis ir Lietuvos aktorius įdarbinantis Maris Martinsonas („Tyli naktis“) aktyviai prisidėjo prie Lietuvos kino rinkos brandos ir žiūrovų srauto skalės šuolio. 2007 m. „Nereikalingi žmonės“ ne tik pardavė 50 tūkst. bilietų Lietuvoje, bet ir supažindino režisierių su Japonijos kino žvaigžde Kaori Momoi bei JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariu kompozitoriumi Williamu Goldsteinu. Šiemet abi garbios asmenybės sudalyvavo Los Andžele nufilmuotame minimalaus biudžeto psichologiniame trileryje „Oki“ (premjera Lietuvoje – 2014 m. balandžio 4 dieną).

M. Martinsonas nestovi ir nelaukia, viską aritmetiškai apskaičiuoja, įvertina realias galimybes, neblefuoja menamomis sutartimis su užsienio partneriais (jie dažniausiai „persigalvoja“ ar „persvarsto pažadus“) ir savo lėšomis protestuoja prieš žalingą valstybinio finansavimo sistemą. Lietuvos žiūrovus provokavusi erotinė drama „Tyli naktis“ įrodė, kad gerai lankomą filmą įmanoma sukurti per devynias dienas už 150 tūkst. litų, nešvaistant milijonų ir nelaukiant po dvejus–ketverius metus, kol atsisuks išganingasis čiaupelis. „Tyli naktis“ ir visi panašūs filmai neparankūs muilo burbulus pučiantiems prodiuseriams. Kas nutiks, jei vieną rytą kuriam nors politikui nušvis protas persvarstyti lietuviškų biudžetų kvotas?

Neglamūrinė Lietuva su šaudynėmis vestuvėse

Pirmą kartą valstybinį finansavimą gavusio Emilio Vėlyvio veiksmo komedija „Redirected“ puoselėja didelius lūkesčius: platinimas Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje ir kitose pasaulio šalyse, bet nespjauna į Lietuvą ir vingiuoja galingas rinkodaros bangas. 3 mln. litų biudžeto pramoginis reginys debiutuos tik 2014 m. vasario 28 d., bet pastebimai reklamuojasi, augina žiūrovų smalsumą ir ruošiasi finaliniam filmavimo etapui Londone.

Nuo pirmo scenarijaus puslapio galima jausti, kad režisieriui E. Vėlyviui ir scenaristui Jonui Baniui rūpi žiūrovai skirtinguose pasaulio kraštuose, o ne kritikų nuomonės ir prizai. Jie prigalvojo beprotiškų, šarmingų, kuriozinių, provokuojančių situacijų, kuriose susipainioja nuožmaus britų gangsterio žiedą pagrobę ir į Tailandą sprunkantys nevykėliai vagišiai. Skrydžiui nepalankios sąlygos priverčia nutupdyti lėktuvą Lietuvoje, o nuo meškos bėgę anglai „užsirauna“ ant gaujos vilkų. „Redirected“ prodiuseriai suderėjo, kad į Lietuvą atvyktų britų žvaigždūnas V. Jonesas ir Rusijos kino įžymybė A. Smolianinovas.

Nesvetingą pirtelę nekviestiems atvykėliams užkurs dažnai linksniuojami lietuvių šviesuliai. Šiame filme vieną paskutinių savo vaidmenų suvaidino Vytautas Šapranauskas ir tai sukels didžiulį ažiotažą, bet jo kunigą žmonės matys visai kitomis akimis.

Nuotykis galėtų vadintis „Welcome to Lithuania“, bet turizmo organizatoriai ir gidai nereklamuotų tokios Lietuvos su parsidavėliais policininkais, kaimo gangsteriais, nelegalų transporteriais, užsieniečius švarinančiomis laisvo elgesio mergiotėmis, piktais lenkais, iškrypėliais paramedikais, į mišias skubančiu kunigu ir kitokiais pašlemėkais su finaliniu susišaudymu tikrose kaimiškose vestuvėse. Jei planas suveiks ir žiūrovai užsikabins dviem ar trim peržiūroms, „Redirected“ realiai pretenduos aplenkti lietuvių kino rekordininką „Tadą Blindą“.

Penkerių metų bėdos

Iš traukinio išstumtos vienuolikmetės mergaitės kelionės pėsčiomis iš Sibiro namo į Lietuvą režisierius Audrius Juzėnas ir prodiuseris Algirdas Šemeškevičius nesugeba užbaigti jau penktus metus. 3 mln. litų kainavę tremties dramos „Ekskursantė“ filmavimo ir montavimo darbai buvo atlikti 2009 m., bet žadėta premjera užstrigo, o režisierius ramiai gvildena naujus projektus (2013 m. Didžiųjų motinų studija LKC pateikė tris paraiškas, dvi iš jų – gamybos). Naujausiais duomenimis, „Ekskursantės“ (pagal Prano Morkaus scenarijų) žygis prie atsiskaitymo už 2008 m. valstybės skirtą finansinę paramą pagaliau pajudės įpusėjus rugsėjui. Tai nepalankiausias laikas, nes lankomumo sroves stabdys lemtingiausios Europos krepšinio čempionato batalijos, o neatsakingai žlugdomai „Ekskursantei“ trūksta pinigų rūpintis net minimalia sklaida.

„Ekskursantės“ kelyje sutiksime britų režisieriaus Roberto Mullano dramą „Laiškai Sofijai“, kurios nereikėjo pradėti su akivaizdžiai prastu ir silpnu scenarijumi. Kino taryba tris kartus atmetė paraiškas, bet užsispyręs režisierius nenorėjo prarasti užsienio investuotojų lėšų ir pasirinko va banque variantą. Pasirengimo spragų gamybos procese užglaistyti nepavyko. Ažiotažinis trijų seansų užpildymas „Kino pavasaryje“ ir sutartis su platinimo bendrove „ACME Film“ sufleruoja, kad „Laiškai Sofijai“ gaus reklaminį pagrindą ir žiūrovų susidomėjimą. Tai pirmasis filmas apie kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį bei jo audringus santykius su rašytoja Sofija Kymantaite.

Gaila, kad pirmas blynas prisvilo, bet nepamirškime, kad dauguma žiūrovų filmą vertins paprasčiau, į seansus eis genami smalsumo pamatyti tautos kultūrai nusipelniusių asmenybių gyvenimus. Nesvarbu, kad liks nusivylę.

Po krepšinio – derlingas filmų ruduo

Berlyno kino festivalyje pašventinta trumpo metražo drama „Pornomelodrama“ skambiai išsireklamavęs Romas Zabarauskas debiutą pradėjo filmuoti 2012 m. vasarą Niujorke, kai per internetinę minios finansavimo sistemą (angl. crowd funding) surinko 10 tūkst. JAV dolerių.

Maištingas trileris „Streikas“ apie valdžios korupciją, elektroninės muzikos kultūrą ir kitokių žmonių toleravimą (pagrindinis veikėjas – juodaodis, klubo vadybininkas – homoseksualas) kainavo 300 tūkst. litų (LKC prisidėjo tik 25 tūkst. litų iš Kultūros rėmimo fondo). Dainininkes Ericą Jennings ir Jazzu bei kviestinius svečius epizodiniams vaidmenims priviliojęs filmas nesudomino kino centrų „Forum Cinemas“, bet gavo kvietimą pasaulinei premjerai bent iš vieno A klasės tarptautinio kino festivalio. Perspektyvusis filmo sumanytojas supranta sklaidos būtinybę, o svarbiausia, moka deramai viešinti savo kūrinį. „Streikui“ netrūksta žiniasklaidos palaikymo, kuris suintensyvės prieš rugsėjo 25 d. nacionalinę premjerą kino centre „Multikino“. Tebėra tikimybė, kad lankomumo rezultatus lems krepšinio rinktinės laimėjimai, nes pergalės gimdo euforiją ir ore tvyro patriotiškumas.

„Streikas“ tiesiogiai konkuruos su detektyvinio žanro filmu, kokio laukėme jau seniai. Televizijoje išpopuliarėjusios aktorės Neringa Varnelytė, Jurgita Jurkutė su kolegomis Algirdu Dainavičiumi, Gediminu Storpirščiu ir radijo laidų vedėju Aisčiu Mickevičiumi („Valentinas vienas“) taps absurdiškai ironiško detektyvo „Vardas tamsoje“ varomąja jėga. Pamatysime daug spalvingų moteriškų personažų ir skirtingų kartų aktorių rinktinę – nuo neprofesionalios Deimenos Drąsututės iki veteranės Elvyros Žebertavičiūtės. Įvadinė vaizdinė medžiaga neįtikina, kad šių kozirių užteks rašytojos Renatos Šerelytės romaną ekranizavusiai ir 1995-uosius pavaizdavusiai režisierei Agnei Marcinkevičiūtei. Premjerinei savaitei „Vardą tamsoje“ priėmęs kino centras „Forum Cinemas“ reikalaus neatsilikti pardavimu nuo tuo pačiu metu rodomų lietuvių filmų, europinių gardėsių ir holivudinių trilerių.

Alternatyvus kalėdinis stebuklas

2014 m. sausio 31 d. premjerą preliminariai susiplanavo dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus debiutinė drama „Santa“, kurios dalis nufilmuota sniegingoje ir vasariškoje Laplandijoje. Šventinis laikotarpis idealiai tinka su Suomija pagaminto ir egzotinių vaizdų su gyvais elniais žadančio filmo pasimatymams su Lietuvos žiūrovais, nes jo įvykiai susitapatina su mitais apie Naujųjų metų stebuklus ir Kalėdų Senelių misijas, nors dramos nuotaikos tikrai nėra šventiškos. Pramoginės ir lengvesnės romantinės komedijos „Naujieji metai po padu“ nepavilioti žiūrovai turės alternatyvų, meniškesnį, jautresnį pasirinkimą.

Pagrindinį rimtą vaidmenį pirmą kartą kuriančią aktorę Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę atpažins į kino teatrus atklydusi TV serialo „Moterys meluoja geriau“ auditorija. Garsusis suomių aktorius T. Korpela naudingiau suveiks seansams užsienyje, ypač Skandinavijos šalyse. „Santai“ reklamuotis padės sausakimšoje salėje Vilniuje koncertavusi kultinė Kanados atlikėja Chinawoman, kuri ne tik leido garso takelyje panaudoti dvi savo sentimentalias romantiškas balades, bet ir pati įrašys muzikinę kompoziciją specialiai lietuvių filmui.

Dar du jauni debiutai

Toliau estafetę perims Kultūros rėmimo fondo finansuotas režisieriaus Mykolo Vildžiūno (daugumai žiūrovų jis pažįstamas iš „Tado Blindos“ – suvaidino niekšingąjį Janeką) debiutas vaidybiniame viso metražo filme. Davido Lyncho mėgstamą principą „ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“ pasirinkusi mistinė drama „Nesamasis laikas“ saikingiau domins paauglius ir taikysis į vidutinio amžiaus žiūrovus. Juos taikliausiai užkabins pasimetusio 30-mečio vyro patirtys sustojusiame laike.

Paslaptingai užraizgyto filmo užuomazga skamba viltingai ir intriguojančiai, o papildomais dividendais apgaubia įdomi aktorių rinktinė – jaunosios kartos talentai (Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Valentinas Novopolskis) ir patyrę grandai (Nelė Savičenko, Sigitas Račkys, net rašytojas Rimantas Šavelis). „Nesamąjį laiką“ iš tiesų norisi vadinti tamsiuoju arkliuku, kuris gali nustebinti ir nušuoliuoti toli.

Oficialiai paskelbtos premjeros datos vis dar neturi 100 tūkst. eurų finansinę injekciją iš Europos Sąjungos fondo „Eurimages“ gavęs ir valstybės pinigais dalinai finansuotas režisieriaus Igno Jonyno ir scenarijaus bendraautoriaus Kristupo Saboliaus psichologinis trileris „Lošėjas“, kurį po peržiūros atsisakė platinti bent viena iš keturių pagrindinių Lietuvos bendrovių. Tai jau pavojaus signalas su dideliais lūkesčiais siejamam filmui, kurį anonsuoja teiginys, kad Lietuvoje to dar nebuvo. Platintojai dažnai geba prašauti su prognozėmis, tačiau viską aukštyn kojom apverstų sėkminga karjera festivaliuose ir tinkamai sudėlioti filmo pardavimo akcentai. Ketverius metus rašytas ir brandintas „Lošėjas“ bando prasimušti per Kanų kino festivalio atrankos sieną. Greitosios pagalbos medikų azartinės lažybos iš pacientų gyvybių išprovokuos diskusijų apie žmogaus elgesio moralę ir sąžinę.

Ar verta peštis savame urve?

2013 m. renesansą lietuvių kine turėtume vertinti dvejopai. Iki šiol džiūgaudavome vos vienu ar dviem viso metražo filmais per metus, tad „Sidabrinių gervių“ komisija įstrigdavo ir skelbdavo nelogiškus saliamoniškus verdiktus. Dabar staiga driokstelsime šviežių premjerų lavina. Neįprastą lietuvių aktyvumą paskatino nenoras trypčioti vietoje ir laukti Kino tarybos išganymo, jaunatviškas maksimalizmas ir užsispyrimas, bandymas prisikelti iš gilios duobės, logiški ketinimai pasinaudoti kitus aplankiusia sėkme ir į krūvą supuolusios kitos aplinkybės.

Daugiau lietuvių filmų – tai ir lankomumo rekordai Lietuvos kino rinkoje, nes žiūrovai mieliau, patriotiškiau ir aktyviau renkasi savą produkciją. Vadinasi, dar labiau padidės susidomėjimo lietuvių filmais diapazonas ir ekonominė nauda, kai bilietų pardavimo sugeneruotos pajamos grįš į valstybės biudžetą kaip PVM, o gausesni mokesčiai pagal įstatymą suformuos didesnį biudžetą artimiausių metų gamybai.

Bet pažvelkime į derlingą situaciją iš priešingos pusės. Artimiausią rudenį ir žiemą išvysime net penkis debiutus (vis dar neaišku, kas režisuos filmą „Moterys meluoja geriau“), nė vienas jų neišsiskirs smūginiu produktyvumu, visoms premjeroms prireiks daugiau laiko akistatai su žiūrovais, o kai savi filmai pradės lipti vienas kitam ant kulnų, natūrali konkurencija atsijos silpnesnius, stabdys prasčiau startavusius jau po antros savaitės, užkirs galimybes pasigerinti rezultatus ir suplaks reklamos idėjas. Tokiai nepaprastai situacijai jau reikia strateginių sprendimų: bent kelis filmus vėlinti iki laisvesnio 2014 m. pavasario, kad kitoms premjeroms užtektų vietos kvėpuoti. Karštligiškas skubėjimas būtinai išleisti šiemet be pasiruošimo pamatų gali sužlugdyti prodiuserių viltis, nes premjerų gausybėje visi filmai negali užaugti kaip laimėtojai. Kažkas ragaus pralaimėjimą, bet kas norėtų aukos ir fiasko likimo? Galbūt tikrai neverta iššauti visų pabūklų vienu momentu, o tada vėl laukti naujos renesanso eros?

BŪSIMOS PREMJEROS

Rugpjūčio 30 d. – „Laiškai Sofijai“ (rež. Robert Mullan)
Rugsėjo 13 d. – „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas)
Rugsėjo 25 d. – „Streikas“ (rež. Romas Zabarauskas)
Spalio 11 d. – „Vardas tamsoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė)
Lapkritis – „Lošėjas“ (rež. Ignas Jonynas)
Lapkričio 29 d. – „Moterys meluoja geriau“ (rež. nežinomas)
Gruodžio 20 d. – „Naujieji metai po padu“ (rež. Simonas Aškelavičius)
Gruodžio 27 d. – „Santa“ (rež. Marius Ivaškevičius)
Sausio 17 d. – „Nesamasis laikas“ (rež. Mykolas Vildžiūnas)
Vasario 6 d. – „Valentinas du“ (rež. nežinomas)
Vasario 28 d. ­– „Redirected“ (rež. Emilis Vėlyvis)
Balandžio 4 d. – „Oki“ (rež. Maris Martinsons)