Apie ką mes čia…
Padėjęs Niujorke sustabdyti vieną galingiausių burtininkų Gelertą Grindelvaldą, Njutas Miglapūtys grįžo į Londoną. Tačiau jo viešnagė tėvynėje trunka neilgai. O viskas dėl to, jog Grindelvaldas ir vėl atsidūrė laisvėje. Šįkart Njutui tenka keliauti į romantiškiausią Europos miestą – Paryžių, kuriame jis susitiks ne tik su senais pažįstamais, bet ir privalės pastoti kelią niekingiems juodojo burtininko kėslams.
Kūrinio turinys
Kai 2011 metais įvyko didingas atsisveikinimas su Hariu Poteriu, daug kas spėliojo, kada gi J. K. Rowling sugalvos pratęsti šią įdomią istoriją, kuri visame pasaulyje pavergė milijonus žmonių. Knygos buvo parduodamos kaip šviežios bandelės, o aštuoni pagal jos parašytus kūrinius sukurti filmai užsidirbo įspūdingą pinigų sumą - 8,5 milijardo dolerių. Todėl atsižvelgus į tokius pasiekimus, buvo tik laiko klausimas, kada mes ir vėl galėsime sugrįžti į Hogvartsą.
Tačiau niekas net neįtarė, jog sugrįžimas į šį įspūdingą magiškąjį pasaulį bus šiek tiek kitoks nei buvo tikimasi. „Hario Poterio“ knygų serijos autorė nusprendė susikoncentruoti į įvykius, kurie buvo prieš Lordo Voldemorto atėjimą į valdžią. Ir toks siužetinės linijos posūkis buvo pakankamai logiškas.
Pirmasis „Hario Poterio“ priešistorės filmas „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ dienos šviesą išvydo 2016 metais. Filmas tapo ne tik dideliu finansiniu hitu, bet ir buvo puikiai sutiktas tiek gerbėjų, tiek ir kino kritikų, kurie negailėjo pagyrų J.K. Rowling talentui tapus juostos scenariste. Trumpai tariant – visi buvo laimingi.
Būtent toks geras filmo sutikimas visame pasaulyje paskatino studiją „Warner Bros.“ imtis ne tik tęsinio, bet dar ir paskelbti apie tai, jog ši istorija sulauks net penkių filmų. Žinoma, tai ganėtinai rizikingas pareiškimas, nes net ir pačios pelningiausios frančizės kartais patiria fiasko. „Transformeriai“ tapo puikiu tokių fiasko pavyzdžiu. Bet iš kitos pusės, „Harį Poterį“ myli visi – tiek maži, tiek ir dideli kino žiūrovai, todėl turbūt jaudintis nėra ko. Nebent filmai bus nieko verti. Pagyvensime, pamatysime. Dabar visą dėmesį sutelkime į antrąją „Fantastinių gyvūnų“ dalį.
Filmo istorijos veiksmas prasideda po kelerių metų nuo Gelerto Grindelvaldo pralaimėjimo Niurjorke. Tačiau juosta smarkiai skiriasi nuo pirmtako. Čia jau nėra „Fantastiniai gyvūnai“, o pakankamai neblogas įvadas į „Harį Poterį“. Taip, mano nuomone šis filmas yra labiau panašus į mums visiems pažįstamą visatą, nei tą filmą, kuris šturmavo kino teatrus 2016 metais. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Įvade į šią stulbinančiai magišką istoriją mums tik buvo minimi keli iš „Hario Poterio“ žinomi veikėjai ir itin trumpai buvo kalbėta apie Hogvartsą kaip instituciją. Todėl filmas gavosi įtraukiantis ir nekopijuojantis to, ką mes jau regėjome aštuoniuose prieš jį pasirodžiusiuose filmuose. Tai buvo visiškai naujas pasaulis, nauji charizmatiški herojai ir sunkūs iššūkiai, kurie kiekvienam J.K. Rowling kūrybos gerbėjui tapo šviežiu oro gūsiu. Ir čia mano nuomone viskas buvo su tuo gerai. Antrasis filmas jau tapo kitoks. Jis pavirto į akivaizdų tiltą tarp „Fantastinių gyvūnų“ istorijos ir „Hario Poterio“ filmų.
Naujajame pasakojime susikoncentruojama ties pačiais pagrindiniais herojais, kurie ateityje turės nemažai įtakos svarbiems įvykiams. Ir nesvarbu, ar tai bus įvykiai susiję su Gelerto Grindelvaldo revoliucija, ar su pačiu Lordu Voldemortu ir jo noru pavergti magiškąjį pasaulį.
Čia turime dvi esmines istorijas – Albo Dumbldoro ir pagrindinio šios istorijos piktadario Gelerto Grindelvaldo santykių apibrėžimą bei Vilčiaus klajojimą po Paryžių. Ir šiuo atveju aš nieko „neišspoilinau“, nes tiek filmo anonsai, tiek ir aprašymai skelbė apie Vilčiaus sugrįžimą. Ir mano nuomone, šis personažas šioje juostoje atsiskleidė fantastiškai.
Bet ne tik Vilčius turėjo progos pasipuikuoti ekrane. Šiame filme pagaliau buvo atskleistas pats Gelertas Grindelvaldas, kurio noras kariauti su žmonėmis tapo ne tik aiškus, bet ir turintis logišką paaiškinimą. Ir nors šis antagonistas nusileidžia blogio įsikūnijimui Lordui Voldemortui pagal keliamą šiurpą, jis visgi tampa ryškiausiu šio filmo veikėju, kuris tiki tuo, ką daro.
Filmas džiugina dar ir tuo, jog jame yra atsakoma į daug svarbių klausimų, kurie kilo po pirmosios dalies peržiūros. Vienu iš tokių klausimų buvo: kas yra ta Leta Lestreindž, kurios nuotrauką Njutas laikė savo lagamine? Nepasakosiu aš Jums kas ji tokia, bet jos svarba šiame filme irgi yra didžiulė. Tokia pat didžiulė, kaip ir Njuto santykiai su broliu. Bent dėl to galima pamatyti kitokią Miglapūčio charakterio pusę, kuri kardinaliai skiriasi nuo to, ką mes išvydome pirmtake.
Ir, žinoma, visiems „Hario Poterio“ gerbėjams skirtas saldainis – Albas Dumbldoras jaunystėje. Nuostabus personažas, kurio žodžiai mano paminėtoje filmų serijoje išsipildo. Kas įdėmiai žiūrėjo „Harį Poterį“, pamatys nemažai scenų, apie kurias buvo jau kalbėta.
Kiti herojai Tina ir jos sesuo Kvinė, Naginė ir Bantė buvo kažkur antrajame plane. Nei jie turėjo daug įtakos bendram pasakojimui, nei ką. Gal tik Džeikobą Kovalskį išskirčiau iš šios minios, nes jis atnešė šiai juostai nemažai sodraus humoro.
Bonusu šiame personažų parade tampa keli iš „Hario Poterio“ kino visatos žinomi personažai. Neatskleisiu kokie, patys pamatysite. Pažadu, liksite tikrai nustebę.
Atmetus personažus, filmo istorija yra tikrai nebloga, bet jau ne tokia naiviai graži ir miela kaip pirmojoje dalyje. Viskas čia buvo labai sutapatinta su paskutinėmis tamsiausiomis „Hario Poterio“ dalimis. Iš vienos pusės tikrai puikus sprendimas paversti antrąją juostą į tamsiai atrodantį trilerį, iš kitos pusės – tai buvo lygu „Mirties relikvijų“ kopijavimui. Bet, bent jau man, tai netrikdė, nes užteko gerai sukaltų veiksmo scenų, kurios neleido atsikvėpti peržiūros metu.
Vienintelė filmo bėda – jo trukmė. Visgi juostoje pateikiama labai daug įvykių, kurie pernelyg greitai rutuliojasi. Todėl mažų mažiausiai reikėtų 3h, kad bent jau galima būtų susikoncentruoti ties svarbiausiais momentais ir nepaviršutiniškai juos pristatyti žiūrovui.
Apibendrinus, likau patenkintas tuo, ką pamačiau. Gavau atsakymus į svarbius klausimus ir likau suintriguotas finalu. Pati peržiūra buvo dinamiška ir nenuobodi. Todėl lauksiu ir kitų dalių, kuriose tikiuosi išvysti dar daugiau Hogvartso ir žinomų herojų.
Tiesiog griebkite draugus, vaikus, tėvus, senelius ir lėkite žiūrėti šio filmo į kino teatrus, nes kas gi gali suteikti magiškesnį jausmą nei didelis ekranas, spragėsių kvapas ir dar šimtai sėdinčių bendraminčių „Fantastinių gyvūnų“ peržiūroje.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet studija „Warner Bros.“ visuomet negaili pinigų gerai atrodantiems specialiesiems efektams, kostiumams, dekoracijoms ir, žinoma, grimui. Todėl ši juosta niekuo nesiskiria nuo anksčiau pasirodžiusių dalių. Tik, žinoma, savo efektais, kurie su metais patobulėjo. CGI beveik visur atrodo tikroviškai. Beveik... Na, katės, kurios užpuola filmo personažus, pernelyg animuotos ir rėžiančios akis. Bet visur kitur už puikų CGI – BRAVO!!!
Labai gerai atrodo ir kameros darbas. Man tikrai patiko kaip buvo pavaizduotas Grindelvaldo pabėgimas ir finalinės scenos, kuriose vyko efektingai atrodantis veiksmas. Įtampos dėka taip gerai nufilmuotų scenų netrūksta, todėl ir peržiūra yra tokia gyva ir maloni.
Garso takelis įspūdingas. Ne tik dėl to, jog filme skamba nauji muzikiniai kūriniai, kuriuos parašė kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas, bet ir nostalgija originaliems „Hario Poterio“ filmams sukeliantys skambesiai. Neveltui salėje, kurioje teko žiūrėti filmą, parodžius Hogvartsą pasipylė žmonių plojimai. Nostalgija turi išties milžinišką galią.
Garso montažas sustiprintas kiekvieno veiksmo scenoje. Tai pridavė filmui epiškumo jausmą. Vaizdo montažas neblogas, bet kaip jau rašiau anksčiau, viskas čia vyko pernelyg greitai. Todėl išvengti chaotiškai papasakotos istorijos nepavyko.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiame filme man didžiausią įspūdį paliko ne jau mums pažįstamų herojų atlikėjai Eddie‘is Redmayne‘as, Ezra Milleris, Danas Fogleris, Katherine Waterson bei Alison Sudol, o nauji veidai. Mano paminėti aktoriai su savo rolėmis susidorojo be jokių priekaištų, tačiau manau, kad juos šioje juostoje užgožė tiek Johnny‘is Deppas, tiek ir Jude‘as Law.
Atlikęs Gelerto Grindelvaldo rolę, Johnny‘s Deppas dar kartą įrodė, jog yra puikus vaidybos chameleonas. Jis jau vienus metus džiugina savo gerbėjus visokiausių keistuolių vaidmenimis, dėl ko jo personažai gal ir atrodo panašūs bei pabodę. Bet tik ne šiuo atveju. Čia buvo visiškai šviežias ir stulbinantis aktoriaus įsikūnijimas, kuriam šioje juostoje nebuvo lygių.
Albo Dumbldoro vaidmenį išbandęs Jude‘as Law irgi buvo puikus. Būtent tokį jaunąjį burtininką Albą aš ir įsivaizdavau. Kiekvienas jo dialogas, kiekvienas žingsnis ir veido mimika labai priminė tą senąjį Hogvartso direktorių, kuris mus džiugino šešiuose „Hario Poterio“ filmuose.
Iš naujokų taip pat elegancija ir grožiu spinduliavo Zoe Kravitz, kuriai atiteko Letos Lestreindž rolė. Užtat kiti filme pasirodę aktoriai neišsiskiria iš minios, bet ir nenuvilia savo vaidybiniais sugebėjimais. Svarbu, kad visų emocijos buvo natūralios, o ne dirbtinės.
Verdiktas
„Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ – įspūdingai atrodantis, magiją skleidžiantis ir su paskutiniais „Hario Poterio“ filmais savo atmosfera bei pasakojimo maniera sutapatintas kino projektas, kuris sukelia ne tik stiprią nostalgiją J. K. Rowling sukurtam pasauliui, bet dar ir atsako į labai daug svarbių klausimų, į kuriuos mes nebuvome gavę atsakymo 2016 metų juostoje.
Filmo anonsas: