Apie ką mes čia...
Njutą Miglapūtį, tyrinėjantį magiškus ir itin retus gyvūnus, aplanko rimtos bėdos po to, kai jis atvyksta į didžiausią pasaulyje Jungtinių Valstijų burtininkų kongresą. Iš jo paslaptingo lagamino ištrūksta keli fantastiniai gyvūnai, kurie gali pridaryti rimtų bėdų. Tačiau ne vien tai kelia nerimą.
Dėl šio nesusipratimo prasideda nesantaika tarp burtininkų ir organizacijos, siekiančios sunaikinti visus magus. Njutui tenka rimta užduotis – jis turi sugaudyti visus pasprukusius gyvūnus bei išsiaiškinti, kas iš tiesų nori sunaikinti burtininkus. Vienam jam su šia užduotimi susidoroti bus sunku, todėl į pagalbą jis pasikviečia kelis patikimus bendražygius...
Kūrinio vidus
Režisierius Davidas Yatesas, kuris meistriškai surežisavo du stiprius „Hario Poterio“ filmus – „Haris Poteris ir Netikras princas“ bei „Haris Poteris ir Mirties Relikvijos. 2 dalis“, su trenksmu sugrąžina magišką J. K. Rowling sugalvotą pasaulį. Ir tai nenuostabu, nes kino kūrėjas jaučia didelę meilę šiai franšizei.
Tą įrodo jo atsidavimas pirmai, iš penkių suplanuotų, „Fantastinių gyvūnų“ daliai. Visgi dėl šio filmo Davidas Yatesas metė visus darbus, susijusius su šiais metais pasirodžiusiu tos pačios studijos „Warner Bros.“ vasaros blokbasteriu „Tarzanas: Džiunglių legenda“, kurį turėjo užbaigti pati kino studija. Ir, kaip matome, toks atsidavimas pasiteisino.
Filmas pavyko ne tik magiškai gražus, turiningas, nenuobodus, bet svarbiausia – alsuojantis tokia pat energija, kurią turėjo „Hario Poterio“ filmai.
Jeigu kas nėra skaitęs knygos, tai ne tokia ir bėda, nes filmas labai smagiai iliustruoja visą knygos grožį. Tai kokybiška ir turininga, su tam tikra improvizacija ir naujomis detalėmis papildyta, ekranizacija, kuri sukelia labai daug šiltų jausmų ją bežiūrint. Bet ir ne tai yra svarbiausia šiame filme. Svarbiausia yra nostalgija.
Būtent tokį poveikį turi ši nauja juosta, kuri nuo pradžios iki pat finalinių titrų sukelia šį unikalų nostalgijos jausmą. Visgi dauguma iš mūsų susipažino su „Hariu Poteriu“ būdami mokykloje, todėl kiekviena dalis mums asocijuojasi su vaikyste, paauglyste ir tais laikais, kai dar mažai kas buvo paskendęs į mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir kitus prietaisus, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Atmetus visas mintis apie gražiausią žmogaus gyvenime laikotarpį – vaikystę, susitelkime į patį filmą. Juostoje pasakojama ganėtinai įdomi ir užburianti Njuto Miglapūčio istorija, kurio parašytą knygą apie fantastinius gyvūnus po septynių dešimtmečių į savo rankas paims ir pats Haris Poteris. Šio veikėjo nuotykiai labai giminingi ir pačiam Hariui Poteriui, todėl visos peržiūros metu mes akylai stebime kiekvieną Njuto žingsnį, kuriam simpatizuojame nuo pradžios iki pat juostos pabaigos, nes galime atrasti svarbias užuominas į „Hario Poterio“ franšizę.
Svarbu ir tai, kad režisieriui pavyko sukurti gana įdomų veikėjų pasakojimo modelį, kurio metu nekyla daug klausimų apie personažų daromus veiksmus. Bet maloniausia yra tai, kad intriga išsilaiko beveik iki pat finalo. Be Njuto, tarp veikėjų galima paminėti labai smagią trijulę – Persivalį, Džeikobą ir Porpentiną. Kiekvienas iš jų filmui atnešė labai daug svarbių akimirkų. Ir, kas svarbiausia, kiekvienas iš paminėtų personažų atitinkamai gerai atsiskleidė.
Kaip ir pačioje „Poteriadoje“, taip ir čia, pagrindiniams veikėjams tenka stoti į kovą su keliais priešais. Šioje istorijoje jais tampa paslaptingasis tamsos lordas Grindelvaldas (Voldemorto atitikmuo), kuris turės svarbią misiją kituose filmuose, nes čia jo beveik nebuvo, o taip pat piktavališkai nusiteikusi organizacija, kovojanti su burtininkais. Todėl veiksmo ir nutrūkgalviškų pagrindinių herojų nuotykių tikrai netrūksta.
Tai itin gyvas, kupinas gero humoro, veiksmo ir, žinoma, keistų situacijų filmas, kuris neprivers nuobodžiauti nė akimirkai bežiūrint į moderniai pateiktą praeito amžiaus pirmosios pusės Niujorką. Ir, kas malonu, jo atmosfera primena paskutines „Hario Poterio“ dalis, todėl vaikiško turinio, kuris buvo pastebimas filmuose „Haris Poteris ir Išminties akmenuo“ ir „ Haris Poteris ir Paslapčių kambarys“, čia tikrai nebus.
Žinoma, apie naują filmą norisi pasakyti išties daug, tačiau sąžinė neleidžia išpasakoti įdomiausių akimirkų, todėl abstrakčiai ir trumpai papasakojau, ką teko išgyventi peržiūros metu. J.K. Rowling, kuri šiam filmui parašė scenarijų, pasidarbavo iš peties, todėl dabar galima pasakyti, jog kitų keturių dalių likimas yra patikimose rankose.
Be abejonės, tai vienas geriausių ir magiškiausių „fantasy“ žanro atstovų, kurį teko matyti per daugelį metų.
Techninė juostos pusė
Juostos metu skamba nuostabios kompozitoriaus Jameso Newtono Howardo sukurtos melodijos. Aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius muzikos dėka sukuria labai būdingą „Poteriadai“ atmosferą, kas priverčia dar labiau pasitelkti į nostalgijos kamuojamus prisiminimus grįžtant į 2001 metus, kai pirmą kartą kine išvydome „Harį Poterį ir išminties akmenį“.
Kameros darbas irgi labai stiprus. Puikiai atrodo ir dvikovos, ir, žinoma, gaudynės, magiškos scenos su gyvūnais ir veikėjų pateikimas. Negana to, filmo grožis priklauso ir nuo aplinkos, kurią puošia atviri kadrai su miestų kraštovaizdžiais.
Didelę galią turi ir išties įspūdingai atrodantys specialieji efektai. Gerai atliktas darbas tiek kruopščiai apgalvotomis detalėmis, kurios įgauna dar daugiau grožio trimatėje erdvėje. Be to, kaip ir kiekviena ankstesnioji „Hario Poterio“ dalis, taip ir šis filmas gali pasigirti įspūdingais kostiumais, prašmatniai atrodančiomis dekoracijomis ir labai tikrovišku grimu. Akivaizdu, jog toks kokybiškas darbas bus nominuotas JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams.
Sklandžiai vystoma istorija gali pasigirti geru montažu, o garso montažas taip pat nesukelia nemalonių akimirkų peržiūros metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu į „Hario Poterio“ franšizę pagrindiniams vaidmenims buvo paimti visai nežinomi aktoriai, tai su „Fantastiniais gyvūnais“ yra viskas atvirkščiai. Njutą Miglapūtį suvaidino "Oskaro" laureatas Eddie Redmayne‘as. Aktorius labai šauniai įsipaišė į istoriją ir itin gerai įkūnijo savo vaidinamą veikėją. Įtikinama ir maloni akims vaidyba.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė ne ką mažiau populiarus aktorius Colinas Farrellas, kuriam atiteko Persivalio vaidmuo. Puikus sprendimas padaryti iš jo vieną iš pagrindinių juostos antagonistų. Jam į pagalbą atėjo talentingasis Ezra Milleris, kuris jau kitais metais taps „Žaibu“ komiksais paremtoje „Teisingumo lygoje“. Aktorius pasidarbavo iš peties.
Ne ką mažiau svarbias roles gavo ir kažkada vulgariose komedijose išgarsėjęs Danas Fogleris. Jis atliko Džeikobo Kovalskio vaidmenį. Filme pasirodė ir Holivudo veteranas Jonas Voightas, atlikęs sero Henrio vaidmenį. Filme taip pat galima pamatyti Zoe Kravitz, Roną Perlmaną, Gemmą Chan ir patį ... tebūnie tai būna paslaptis.
Visi aktoriai be priekaištų įkūnijo savo personažus. Nebuvo matyti nei perspaustos vaidybos, nei neįtikinamų pasirodymų.
Verdiktas
„Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ – stiprus „Hario „Poterio“ pakaitalas, kuris kaip ir „Poteriada“ atneša daug nuostabių, magiškų ir šiltų akimirkų, bet kas svarbiausia – sukelia neišdildomą nostalgijos jausmą. Kokybiškas nuo A iki Z pastatymas, kuris tampa dar vienu vertu dėmesio 2016 metų filmu.
Filmo DELFI premjera - jau nuo lapkričio 17 dienos!
Filmo anonsas: