– Papasakokite apie save. Visada norėjote būti aktore?
– Aš esu iš Šiaulių. Mokykloje turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Violetą Šukienę, kuri tarsi paėmė mane po savo sparnu. Aš dalyvaudavau visuose skaitovų konkursuose, mokytoja mane supažindino su drama. Po šimtadienio metu vykusio spektaklio buvau raginama studijuoti aktorinį meistriškumą, tačiau vis nesiryžau ir pasirinkau žurnalistikos ir kino studijas Cardiffo universitete.
Bet kuo toliau nuo Lietuvos buvau, tuo labiau man reikėjo lietuviškos kultūros, trūko pačios Lietuvos. Ieškodavau visokios informacijos internetu apie kultūrinius įvykius Lietuvoje, o grįžusi atostogų lankydavau visus teatrus iš eilės. Tiesiog prisipirkdavau bilietų ir eidavau. Tada ir supratau, kad studijuoju ne tai, ką norėčiau. Nusprendžiau pabaigti mokslus ir tada, jei noras bus niekur nedingęs, grįžus į Lietuvą stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Besimokydama Cardiffo universitete vaidinau Šermano teatro jaunimo trupėje, ir tada supratau, kad galiu pabandyti stoti į aktorinio meistriškumo magistro studijas Londone. Pasirinkau „East 15“ vaidybos mokyklą Londone. Ten mane nuo pat pradžių sužavėjo kurso vadovė – ji jau per atranką sugebėjo sudominti ir įkvėpti.
– Kaip sekėsi krimsti aktorinio meistriškumo mokslus?
– Lengva tikrai nebuvo. Manęs laukė daug juodo darbo – aš nevalgiau, nemiegojau, bet buvau labai laiminga. Sunkiausia buvo tai, kad buvau visiškai „žalia“ – beveik nieko nežinojau apie anglų kino industriją, todėl pradžioje man teko įdėti daug daugiau darbo, negu kitiems studentams. Tarp visų studentų buvome dvi užsienietės – aš ir mergina iš Kroatijos. Man buvo lengviau, nes aš jau buvau praleidusi ketverius metus Anglijoje. Mes sulaukdavome daug dėmesio, buvo smagu dalytis savo kultūra ir savo patirtimis.
Studijuojant pas mus apsilankydavo aktorinių atrankų vadovai, vykdavo klausimų ir atsakymų popietės. Mes visada klausdavome, kaip šioje industrijoje sekasi užsieniečiams. Ir viena moteris man atsakė: „Vaidinsi visas prostitutes, valytojas, tau bus labai sunku.“ Tačiau per pirmus trejus metus neteko vaidinti nei vieno iš jos minėtųjų vaidmenų.
– Man labiausiai įsiminė pats pirmasis mano filmas, 2012 metais nufilmuotas „Short epic about love“. Šis filmas man atvėrė akis, daug išmokė apie patį kiną, atskleidė filmavimo aikštelės užkulisius. Tai buvo labai meniškas filmas, nufilmuotas puikia maniera. Kuriant šį filmą nuolat žavėjausi gražiomis ir profesionaliai pagamintomis dekoracijomis. Man net nereikėjo daug vaidinti, aš iš tiesų jaučiausi lyg patekusi į pasaką.
– Kaip gavote vaidmenį filme „Bridžitos Džouns kūdikis“?
– Atranką į filmą organizavo „Oskaro“ premijos laimėtoja atrankos režisierė Nina Gold, žinoma kaip „Sostų karų“ karalienė, nes būtent ji renka aktorius visiems šio serialo sezonams. Rolės filme gauti nesitikėjau, vien susitikimas Ninos biure man buvo kaip laimingas loterijos bilietas.
Aš buvau mačiusi abu ankstesnius „Bridžitos Džouns“ filmus, bet nesuvokiau, koks populiarus ir koks ypatingas yra šis filmas. Daug moterų yra tarsi užaugusios kartu su Bridžita, tad buvo nuostabu būti šios istorijos dalimi. Manau, filmas labai populiarus ne tik dėl jame dirbusių puikių aktorių, tačiau ir todėl, kad jis palietė visoms moterims aktualias temas. Tai vieniša vyresnio amžiaus moteris, neturinti vyro nei vaikų ir kovojanti už moterų teises.
– Kaip sekėsi dirbti su filmo žvaigždėmis C. Firth‘u ir R. Zellweger?
– Su C. Firth‘u dirbau visą dieną, mat vaidinau vieną iš grupės protestuojančių merginų, kurias gynė filmo herojus Markas Darsis. Gyvenime C. Firth‘as yra puikus žmogus – protingas, apsiskaitęs, mandagus, tikras savo darbo profesionalas. Jis visą dieną nuo mūsų nesitraukė, domėjosi, iš kur esame, kaip mums sekasi. Na, o pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Renee Zellweger yra tikras energijos kamuoliukas. Ji visada laiminga, visada geros nuotaikos, nuolat šypsosi, ir ją visi labai myli.
Mane labai nustebino ir sužavėjo aktorė Emma Thompson, filme suvaidinus ginekologę. Ji tiesiog nuostabiai įkūnijo savo heroję ir tarsi „pavogė“ visą filmą.
– Kaip atėjo mintis įkurti lietuvišką „Kito vėjo teatrą“?
– „Kito vėjo teatrą“ aš įkūriau drauge su kolege Daiva, su kuria mokomės tame pačiame universitete, tik skirtinguose kursuose. Susitikome dvi lietuvės ir nusprendėme kažką daryti. Mes visi, susibūrę į „Kito vėjo teatrą“, turime karjeras Anglijoje, bet mums trūko to lietuviškumo, todėl norėjosi sukurti kažką lietuviško ir savo kūrinius pristatyti, parodyti Anglijoje gyvenantiems tautiečiams ir ypač – vaikams.
Norėjome ne komercinio teatro, o tokio teatro, kuris padėtų pabėgti nuo kasdienybės, kuris išeiviams primintų lietuvių kalbą.
Darbą pradėjome nuo nulio ir sunkiai dirbdamos vos per mėnesį įkūrėme visą kompaniją. Mus labai šiltai priėmė, sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų. Viena šeima į Londoną atvyko iš Jorko vien tam, kad pamatytų mūsų spektaklį. „Kito vėjo teatras“ buvo išvykęs į Ženevą, spektaklius rodėme įvairiuose Anglijos miestuose. Jeigu nors vienas vaikas po mūsų spektaklio išmoks nors vieną lietuvišką žodį, bus labai gerai.
– Daug kalbate apie meilę lietuvių kalbai ir kultūrai. Ką reiškia būti lietuve?
– Manyje labai stipri meilė lietuvių kalbai ir lietuvių kultūrai. Mano seneliai tremtiniai, močiutė yra įkūrusi muziejų Linkuvoje, senelis yra buvęs artistas, dailininkas, fotografas, todėl nuo mažens turėjau gerą pavyzdį.
Skaitant knygas lietuvių kalba man dainuoja širdis, o skaitydama angliškai tokių jausmų nepatiriu. Iš tos meilės ir atsirado „Kito vėjo teatras“. Man norisi išsaugoti šaknis, ateities kartoms perduoti tradicijas, kalbą ir kultūrą. Labai norisi, kad lietuviai vaikai, gyvenantys Anglijoje, mokėtų savo tėvų kalbą. Kad ir kur būčiau, man labai svarbu išlikti lietuve.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Šiuo metu ieškau įdomių projektų lietuvių kalba, nes jau kurį laiką kirba mintis suvaidinti Lietuvoje. Vilnius man buvo ir bus mylimiausias miestas Europoje – norėtųsi į jį grįžti ne tik atostogų.