Naujai iškeptas kino kūrėjas kviečia visus įtampos bei karo veiksmo ekrane gerbėjus ne tik į pavojingą kelionę į Artimuosius rytus, bet dar ir į filmą, kuris savo kokybe neturėtų nusileisti žymiems panašios temos kino projektams kaip „Amerikiečių snaiperis", „13 valandų: slaptieji Bengazio kariai", „Žalioji zona", „Juodojo vanago žūtis", „Išlikęs gyvas" ir „Išminuotojų būrys".
Apie ką mes čia...
Po to, kai 2001 metais rugsėjo 11 dieną JAV buvo surengtas teroristinis išpuolis, šalies valdžia paskelbia karą Talibams ir Osama Bin Ladeno vadovaujamai Al-Kaidai. Todėl nedelsiant yra surengiamos slaptos misijos į įvairiausius karštus taškus Afganistane ir jo pasienyje. Į vieną iš tokių misijų yra siunčiama 12 elitinių karių komanda, kurios misija yra labai paprasta – sunaikinti vieną iš Talibano karo vadų. Tačiau, patekus į karo zona, kapitonas Mičas Nelsonas supranta, jog ši kelionė jam ir jo vyrams gali baigtis labai liūdnai...
Kūrinio turinys
Recenzijos pradžioje buvau paminėjęs kelis gerus ir, mano nuomone, pakankamai tikroviškai pateiktus karinius filmus, kurių veiksmas buvo vystomas Artimuosiuose rytuose. Ir tą padariau ne šiaip sau, o todėl, kad būtent to paties vaizdo laukiau ir iš šios ganėtinai įdomiai iš pirmo žvilgsnio atrodančios juostos.
Apskritai, kariniai filmai, kurie pasirodo pastaraisiais metais kino ekranuose, mane džiugina. Ir džiugina ne dėl to, jog juose rodomas patriotizmas ar kova iki paskutinio kraujo lašo dėl garbės, bet todėl, jog jie yra pakankamai gerai sukalti, turintys nemažai įtampos ir galintys vien savo siužetine linija įtraukti į rodomą istoriją. Tačiau, kaip bebūtų gaila, šis filmas yra visiškai kitoks.
Šis didelį potencialą turėjęs pasakojimas apie 12 didvyrių, kurie jodami arkliais pasipriešino tankais ir kita sunkia ginkluote apsirūpinusiems Talibano kovotojams, nuvilia. O nuvilia dėl to, jog filmo režisierius ir scenaristai sugebėjo mums pateikti visiškai jokio jaudulio nesukeliantį projektą, kuriame dažnai nuobodžiai atrodančias siužetines skyles buvo bandoma užlopyti galingais sprogimais.
Žinoma, dėl to bent jau buvo ramu. Visgi veiksmo, susidūrimų su priešais ir sprogimų filme tikrai pakanka. Kai kurie susišaudymai atrodo pritrenkiančiai. Ypač norėčiau pabrėžti tas protų nesuvokiamas ir labai jau herojiškas scenas pačiame filmo gale, kai didvyriškai jodami ant arklių amerikiečiai negailestingai žudo vietinius gyventojus. Kartais bežiūrint filmą atrodė, jog yra žaidžiamas koks nors „Call of Duty" serijos žaidimas, o ne žiūrima tikrais faktais paremta juosta. Ir tai asmeniškai man sukėlė nemažai pozityvių emocijų stebint nors ir chaotiškai atrodančias, bet užtat tokias įtampos kupinas scenas, jog kai kur galėtų net užpavydėti didžiausias Holivudo piromanas Michaelas Bay'us.
Bet grįžkime prie pačios ne itin sklandžiai vystomos istorijos, kurios nesugeba išnešti net ir kokybiškos ir kartais brutalios veiksmo scenos.
Filmo pagrindinės siužetinės linijos epicentru tampa 12 vyrų, kuriems tenka stoti akis į akį su nepavydėtinu skaičiumi Talibano smogikų. Ir tenka pripažinti, tai išties atrodo pakankamai įdomiai. Bet atsižvelgus į filme parodytą tų žmonių praleistą laiką Afganistane, kyla gana paprastas klausimas. Kodėl man nė vienas iš jų nerūpėjo? Aš čia šneku labai rimtai. Joks iš šioje juostoje rodomų personažų nekelia elementarios simpatijos, nei vienam nesinori prijausti. Tai tušti, visiškai charizmos neturintys herojai, dėl kurių likimų, atvirai kalbant, nusispjauti. Negi kūrėjams irgi buvo nusispjauti ant tų žmonių, kurie aukojo savo gyvybes šiame pragare? Nes būtent toks įspūdis ir susidarė pasižiūrėjus šią karinę dramą.
Iš minusų paminėčiau dar ir tai, jog juosta yra tiesiog perpildyta amerikietiška propaganda. Tai filmas, kuriame iškeliamos kažkokios neaiškios vertybės, pasiaukojimas vardan nieko ir kova su vėjo malūnais dėl savo šalies vadovų ego patenkinimo. Ir kas blogiausia, tai šeimos vertybės čia yra užgniaužiamos dėl visiškai nepagrįstos pareigos savo šaliai. Nesinori čia politikuoti, bet netgi rusai kai kuriuose savo kariniuose filmuose sugeba manipuliuoti mažesniais propagandos kiekiais, nei tą šiame filme padarė režisierius Nicolajus Fugsligas.
Visumoje, gavosi vienkartinis ir itin užtęstas bei nereikalingais dialogais perpildytas karinės temos filmas, kurį malonu žiūrėti tik dėl kokybiško ir labai jau nenatūraliai atrodančio veiksmo. Kol kas, bent jau man, tai vienas iš didesnių 2018 metų nusivylimų.
Techninė juostos pusė
Filmo meninis apipavidalinimas vertas dėmesio. Aplinka, kurioje didžiausią filmo dalį vyksta kažkokie kariniai veiksmai, bendram vaizdui suteikia tikrovės jausmą, jog patiki, kad viskas vyksta kažkur Afganistano kalnuose. Dekoracijos, lokacijos ir netgi mažiausios smulkmenos, pradedant šautuvais ir užbaigiant Artimųjų rytų žmonių rūbais, leidžia išties puikiai pasinerti į tą pavojingą pasaulį, kuriame moterys yra žudomos vien dėl to, jog nori mokyti savo vaikus.
Iš stipresnių filmo momentų paminėčiau ir garso takelį, kuris dažnai sukeldavo epiškumo jausmą net ten, kur to nereikėjo. Bet dėl to negalima pykti. Kietos muzikinės kompozicijos dažnai gelbėdavo užsitęsusį veiksmą.
Specialiųjų efektų filme taip pat yra, bet jie labai jau sunkiai pastebimi dėl gudraus filmo kūrėjų ėjimo, visą CGI paslepiant už smėlio sienų ir sprogimų. O sprogimų čia buvo nemažiau nei paskutiniuose „Transformeriuose". Jeigu nežinočiau, kad filmo režisieriumi yra debiutantas Nicolajus Fugsligas, galvočiau, jog prie šio projekto darbavosi ne kas kitas, o pats Michaelas Bay'us.
Kameros darbas nuostabus. Karinių operacijų scenos, susišaudymai jojant ant arklių ir, žinoma, sprogimų akimirkos iš paukščio skrydžio atrodė pritrenkiančiai. Vien dėl to galima tą filmą pasižiūrėti kine. Įspūdį tikrai paliks. Ir visai neblogą.
Garso montažas toks pats galingas, kaip ir garso takelis. Reikiamose vietose viskas buvo maksimaliai sustiprinta, kad žiūrovas galėtų akimirksniu atsidurti visos kovos su Talibano kariais epicentre. Tačiau vaizdo montažas klaikus. Nors ir kaip kietai šioje juostoje atrodo veiksmo scenos, jos yra labai chaotiškos. Kartais nesupranti kas su kuo kovoja, kas šaudo, o kas miršta. Patikėkite, tai labai erzina. Ypač, kai tokie kazusai vyksta pačiose smagiausiose vietose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Australijoje gimęs aktorius Chrisas Hemsworthas jau ne vieną kartą yra įrodęs, jog jis ne tik moka gerai įkūnyti „Marvel" komiksų herojų Torą, bet ir vaidinti rimtame kine.
Kaip pavyzdį pateiksiu 2013 metų sportinę dramą „Lenktynės", kurioje jam atiteko Džeimso Hanto vaidmuo, bei 2015 metais pasirodžiusią to paties Rono Howardo režisuotą nuotykių dramą „Vidury vandenyno".
Tačiau šiame filme jis nespindėjo. O viskas dėl to, jog jo personažas buvo tiesiog neįdomus ir blankiai atsiskleidęs net ir pačiose dramatiškiausiose juostos akimirkose.
Antraplaniėse rolėse buvo galima pamatyti begalę puikių ir talentingų aktorių kaip tobulai žudiko žvilgsnį įvaldžiusį Michaelą Shannoną, plikai nusiskutusį Williamą Fitchnerį, amžiną meksikietiškų stereotipų maišą kine Michaelą Peną, komedijose besirodantį Robą Riggle'ą, Irano aktorių Navidą Negahbaną, surimtėjusį ir raumenų priauginusį Geoffą Stultsą bei Chriso Hemswortho žmoną Elsą Pataky. Jie visi pakankamai neblogai atliko savo vaidmenis, bet nieko ypatingo jų pasirodymuose nebuvo.
Verdiktas
„12 stipriausių" – labai standartinis karinės temos ir visiškai jokio susižavėjimo papasakota istorija bei jos herojais nesukeliantis filmas, kurio geriausiais momentais tampa chaotiškai vystomas, bet labai vaizdingas ir įtampos kupinas veiksmas, puikiai atrodantys sprogimai ir autentiškai atkurti Afganistano kalnai su visais jų nemaloniais bei itin pavojingais siurprizais.