Ar šiam filmui lemta pasiekti „Tylos zonos“ aukštumas? Štai, kur klausimas, į kurį atsakau šioje trumpoje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Patyręs pilotas Milsas turėjo vieną paprastą užduotį – nugabenti į tolimą planetą tyrinėtojų grupę. Tačiau skrydžio metu jo pilotuojamas erdvėlaivis susiduria su sunkumais ir yra pažeistas asteroidų lavinos, todėl Milsas yra priverstas leistis neištirtoje ir paslaptingoje planetoje. Ir nors jam pavyksta šiaip ne taip nutupdyti laivą, jo trumpalaikis džiaugsmas akimirksniu pasibaigia, kai jis suvokia, kad atsidūrė planetoje, kurioje karaliauja įvairūs pavojingi gyviai.
Kūrinio turinys
Kaip aš laukiau šio filmo... O kodėl jo laukiau, atsakymas išties labai paprastas. Dinozaurų tema man patinka nuo pat vaikystės, o ir žmogaus kova su šiais plėšriais gyvūnais visuomet sukeldavo savotišką smalsumą, nes pripažinkime – tai nelygi kova, kurioje žmogus dažniausiai bando visais įmanomais būdais rasti sprendimą, kaip išsaugoti savo gyvybę. Ir toks išgyvenimo momentas intriguoja bei sugeba kelti įtampą, kas, žinoma, suteikia žiūrovui išties gerą laiką.
Tačiau šiuo atveju yra šiek tiek kitaip, nes, nors ir filmas trunka vos pusantros valandos, o jame tikrai galima pasimėgauti dinozaurų išpuoliais, visgi bendras siužetas yra labai jau banalus, kartais kvailas ir tiesiog ne vieną kartą matytas kituose filmuose.
Kaip pavyzdį pateiksiu kultinį 1968 metų hitą „Beždžionių planeta“, kuris yra identiškas tam reginiui, kurį mums čia pateikė Scotto Becko ir Bryano Woodso duetas. Tik vietoje protingų bei žemę kolonizavusių primatų mes turime reikalų su gigantiškais ir mirtį nešančiais driežais. Be to, labai daug paaiškinimų filmas irgi neduoda, todėl žiūrovams tenka tiesiog spoksoti, kaip keli žmonės bando slaptytis ir, tuo pačiu, kovoti su dinozaurais.
Ir būtent dinozaurai tampa šios juostos gelbėtojais, nes kitaip ji prilygtų vienam iš blogesnių tokio tipo projektų – 2013 metais dienos šviesą išvydusiam M. Nighto Shyamalano niekalui „Žemė – nauja pradžia“. Taip, taip, šis filmas savo koncepcija turi nemažai panašumų su paminėtu „šedevru“, kurio pasirodymo laikais buvo neįmanoma žiūrėti.
Veikėjų filme yra vos keli, bet, kaip bebūtų, beveik visas veiksmas sukasi apie vieną Milsą, kuris, nors ir bando atsiskleisti iš žmogiškosios prigimties perspektyvos atsidūręs itin nepalankiose aplinkybėse, bet kažkaip dėl jo jaudintis filmo metu man nesinorėjo. Na, gal tik kažkiek, ir tai labai jau konkrečiose vietose. Matyt, šio personažo ekspozicija buvo pačioje filmo pradžioje pernelyg banali ir neįtikinama, kad galėčiau patikėti jo vėliau daromais sprendimais kovojant su dinozaurais. Na, bet bent jau jis žiūrėjosi tikrai neblogai veiksmo scenose.
Beje, siaubo filme kažkiek irgi yra, nes pati situacija tai tikrai atrodo grėsmingai, todėl tam tikros scenos privertė mane kelis kartus sunerimti dėl ekrane vyraujančios įtampos. Tad žiūroviškų epizodų filmas „65: išnykimo riba“ turi, tik ne visi jie suveikia taip gerai, kaip to norėtųsi.
Bendrai, tai vienkartinei pramogai skirta juosta, kuri neatneša nieko naujo į temą bei žanrą, bet neleidžia nuobodžiauti kino salėje, kas irgi nėra blogai. Todėl jeigu Jums patinka išgyvenimo temos projektai ir mėgstate tokio tipo projektus, kaip „Beždžionių planeta“, „Užmirštieji“ ar „Žemė – nauja pradžia“, galite surizikuoti ir pasižiūrėti šią naują Scotto Becko ir Bryano Woodso surežisuotą juostą.
Techninė juostos pusė
Filmo biudžetas siekia vos 45 milijonus dolerių, kas išties yra labai mažai tokio tipo projektui, o vizualiai jis atrodo pagirtinai. Vien ko vertas CGI su labai tikroviškai ekrane pristatytais dinozaurais, o ir bendras produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu visiškai nenuvilia. Muzika filme taip pat neblogai tampo nervus, nes garso takelyje atsirado išties kraupios bei įtampą sukeliančios kompozicijos.
Kameros darbas leidžia pasinerti į nelygią kovą su priešistorinio pasaulio gyvūnais. Vaizdo montažas momentais chaotiškas, bet jis manęs pernelyg netrikdė peržiūros metu, todėl priekaištų šiuo atveju irgi neturiu. Trumpai kalbant, filmo išorė paima viršų prieš turinį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme yra keli aktoriai, bet vienintelis iš jų, kuris bando vaidinti ir daro tą tikrai neblogai, yra dviem „Oskarams“ nominuotas Adamas Driveris.
Nesakyčiau, kad jis labai tiko tokiam vaidmeniui, bet jo vaidyba buvo tikrai įtikinama, todėl jo įkūnytas personažas atrodė toks gyvybingas. Gaila tik, kad scenarijus nekoks ir jam nepavyko atsiskleisti taip gerai, kad man norėtųsi jaudintis dėl jo. Tad gavome standartinį, niekuo neypatingą, bet neblogai suvaidintą veikėją, kuris bandė gelbėtis nuo rimtos grėsmės.
Verdiktas
„65: išnykimo riba“ – žvalus pateiktu veiksmu, turintis šiek tiek siaubo elementų ir kažkiek intriguojantis savo tema filmas, kuris, deja, nesugeba pavergti siužetiniais sprendimais, aktoriais bei elementariu saspensu. Tad geriausiu šios juostos niuansu tampa išties kokybiška techninė pusė ir patys dinozaurai, kurie savo pristatymu niekuo nenusileidžia legendiniam „Jūros periodo parkui“.
Filmo anonsas: