Apie ką mes čia…
Dirbanti slaptoje organizacijoje žudike, buvusi karininkė Ava yra viena iš geriausių savo srities specialisčių. Tačiau vieną dieną ji išsiaiškina ją sukrėtusią tiesą apie savo darbo specifiką bei jai vadovaujančių žmonių tikslą, kuris kardinaliai pakeičia jos požiūrį į organizaciją. Šios žinios ją pačią paverčia taikiniu, kuriam teks kapstytis iš susiklosčiusios nepavydėtinos situacijos.
Kūrinio turinys
Kiek daug tokios temos filmų apie išduotą arba medžiojamą agentą pasirodė per pastaruosius dešimt metų? Labai daug, tačiau šiai juostai daviau šansą, nes už jos pasirodymą buvo atsakingas mano itin mylimo filmo „Tarnaitė“ režisierius. Tad iki paskutinės akimirkos tikėjausi, jog gausiu kažką ypatingo, kažką įdomaus ir ne lėkšto. Ir, deja, teko dėl to labai pasigailėti, nes tai neįdomus ir šnipų filmų klišėmis papuoštas darbelis.
Šis filmas savo pateikimu visiškai neišsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio projektų, bet, kas liūdniausia, jis jiems nusileidžia beveik visais savo parametrais. Jeigu paklausite apie kokias juostas šneku, tai užtektų trijų pavadinimų – „Atominė blondinė“, „Raudonasis žvirblis“ ir „Slaptasis agentas“, kurie dar visai neseniai šmėžavo kino ekranuose.
Jeigu juos matėte, suprasite, kad šneku apie tai, jog ne tik juose pagrindiniu smuiku grojo moterys, bet ir tose juostose buvo labai jau daug visiškai nereikalingų feministinių minčių.
Aš tikrai nieko prieš, kad moterys spardo vyrukams užpakalius ir kad jos yra pavaizduotos iš labai stipriosios pusės. Viskas su tuo yra tikrai gerai. Gi mes mylime „Terminatorių“ ar „Svetimą“ už labai ryškius moteriškus pasirodymus juose. Bet kai siužetinė linija yra pateikta tokiu būdu, jog tik vyrai yra blogi, o moterys geros, gaunasi neblogas seksistinio pobūdžio manifestas, kuris verčia liūdėti dėl tokio požiūrio į lytis. Ir šiame filme tai yra akcentuojama ne vieną, ne du, o žymiai daugiau kartų.
Bet, atmetus žinutę ir labai jau klišinį siužetą apie išduotą ir teisingumo ieškančia agentę, žiūrovams yra pristatomi ne ką mažiau šabloniniai personažai, kurie nesugeba per jiems duotą laiką atsiskleisti kaip asmenybės. Taip, mes gauname savotišką veikėjų ekspoziciją, bet to nepakanka norint susitapatinti su vienu ar kitu personažu. Ne taip turi veikti dramaturgija, kuri čia nuo pradžios iki pat finalo šlubuoja. Ir čia kalti ne vien personažai, bet pats pasakojimo modelis, kuris nusibosta po gero pusvalandžio, kai jau nelieka visiškai jokios intrigos.
Pagirti galėčiau tik kelias visai šauniai sukaltas veiksmo scenas bei Avos susidūrimus su priešais. Adrenalino šios scenos nesuteikė, bet įtampos bent jau kelioms akimirkoms užteko. Visur kitur – nuobodulį keliančios scenos, į kurias net nesinori įnikti. Va taip čia viskas atrodo blankiai ir neįdomiai.
Pabaigai pridursiu, jog jeigu norite pasižiūrėti kokybišką panašaus pobūdžio projektą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka moteris, pasižiūrėkite geriau serialą „Žudant Ievą“, nes ten gausite kokybiškai sukaltą istoriją. O šis filmas yra lygus pastariems Luco Bessono režisuotiems bei prodiusuotiems darbams su apgailėtina „Anna“ priešaky.
Techninė juostos pusė
Nieko ypatingo ir čia. Viskas pateikta pagal standartinį receptą – efektingas kameros darbas, pilkšvai atrodanti spalvų paletė, įtampą bandanti kurti muzika ir neblogas meninis apipavidalinimas. Tai vieninteliai filmo koziriai, kurie dar kažkiek pradžiugina. Bet chaotiškas montažas, nelabai gerai suderintas garsas, bei kai kurie specialieji efektai priverčia jausti tam tikrą nepatogumą peržiūros metu, kas, aišku, atsiliepia bendram įspūdžiui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kartais pagalvoju, kaip įmanoma į tokius nykius filmus pritraukti tokius talentingus aktorius kaip Jessica Chastain ar Colinas Farrellas. Tikrai, kaip? Nei čia stengėsi vaidinti, nei jų personažai buvo kažkokie įdomūs. O ir paskaičius scenarijų, manau, buvo tikrai galima atsisakyti ir negadinti savo filmografijos tokia juosta. Bet turime, ką turime – neišvaizdžią vaidybą ir prarastą potencialą.
Taip pat filme galime išvysti dažnus ekrano veidus, tokius kaip Commonas, Ionas Gruffuddas bei, aišku, visuomet tą patį vaidmenį atliekantį Johną Malkovichų, kuris pasirodo tokio pobūdžio filmuose dėl riebaus čekio. Apie vaidybą neklauskite, nes pas mano paminėtus aktorius ji buvo visiškai neišsiskirianti iš kitų jų darbų.
Verdiktas
„Agentė Ava“ – pernelyg klišinis, labai jau neišvaizdžiai atrodantis bei geru veiksmu negalintis pasigirti šnipų temos projektas, kurio nuo nykumo net nesugeba išgelbėti žinomų bei prestižiniams kino apdovanojimams nominuotų aktorių būrys.
Filmo anonsas: