Apie ką mes čia…
„Mossad“ pastangomis infiltruota į vieno turtingo iraniečio Farhado Razavi aplinką, slaptoji agentė Reičelė turi vieną svarbų tisklą – ji iš šono turi stebėti kaip yra vykdomi darbai Farhado valdomoje įmonėje, kuri teikia pačias moderniausias technologijas Irano kariuomenei. Tačiau, susipažinusi su šiuo vyru artimiau, Reičėle pajaučia jam labai šiltus jausmus, galinčius sugriauti visą operaciją. Dabar jai tenka rinktis – įvykdyti užduoti iki galo, ar spjauti ant savo valdžios ir pasiduoti jausmams, kurie ją netikėtai užvaldė.
Kūrinio turinys
Prieš įvertindamas šį filmą nusprendžiau pasiskaityti pirminį šaltinį, kuriuo ir buvo paremtas šis naujas režisieriaus Yuvalio Adlerio kino projektas. Ir man romanas tikrai patiko, todėl buvo smalsu kaip filme atrodys tam tikros situacijos, kurios šiek tiek sujaukė knygos skaitymą ir apvertė viską aukštyn kojomis dėl pakankamai neblogai užsuktų siužetinių vingių. Kai kurios filmo scenos paliko išties neblogą įspūdį, o kai kurios atrodė per daug supaprastintos, todėl žiūrėdamas šią juostą bandžiau ją labiau vertinti ne kaip knygos ekranizaciją, o tiesiog kaip filmą apie šnipus. Ir, patikėkite, tai buvo išties geras sprendimas.
Šnipinėjimo filmų skalėje ši juosta nusileidžia daugeliui iš jų dėl savo pakankamai neišsiskiriančios išorės, tačiau vis vien ši istorija žiūrisi neblogai. Tik čia nėra tokių dinamiškų ir kvapą gniaužiančių veiksmo scenų, kuriomis mus lepino visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusių trilerių „Raudonasis žvirblis“, „Anna“ ar „Atominė blondinė“ kūrėjai. Šis filmas su mano paminėtais trileriais turi vieną bendrą savybę – pagrindinį herojų, kuriuo yra moteris. Ir būtent ant tos moters ir laikosi visa siužetinė linija.
Peržiūros metu mes gauname pakankamai aiškiai pateiktą „Mossad“ darbą ir jo užkulisius, kuriuose diriguoja štabas visokiausių agentų. Tai yra įdomu, nes jų darbas turi nemažai įtakos pagrindinio herojaus sprendimams, o tuo pačiu, stebint „Mossad“ aukštas pareigas užimančius pareigūnus, mums yra leidžiama sužinoti ir apie jų vykdomą veiklą svetur. Šiuo atveju – Irane. Iranas filme parodytas iš visai vaizdingos pozicijos, todėl žiūrovams tenka susipažinti su šios šalies kultūra bei žmonių mentalitetu. Geriausiai gyventojų požiūrį į valdžią ir Dievą parodo viena vakarėlio scena, kurioje vyksta labai svarbus pokalbis apie pasirinkimus. Dėka jos galima aiškiai suvokti kultūrinius vakarų europiečių ir artimųjų rytų gyventojų skirtumus.
Ir šiuos skirtumus supranta pagrindinė filmo veikėja Reičėle, kuriai tenka rinktis tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Moteris labai aiškiai leidžia suvokti, kokius tikslus ji turi ir kas jai gyvenime teikia džiaugsmą. Tad visu pajėgumu ekrane išvystame atvirą šio personažo transformaciją, kuri ir tampa vienu iš esminių siužetinės linijos variklių. Kiti herojai kaip Reičelei talkinantis agentas Tomas ir jos mylimasis Farhadas buvo tik tam, kad moteris leistų suvokti savo paskirtį gyvenime. Ir jie prie to prisidėjo išties neblogai.
Gaila tik, kad veiksmo čia beveik nebuvo, o tik kelios efektingos scenos su muštynėmis ir keli epizodai su persekiojimais, kurie lyg ir turėjo sukelti įtampos jausmą, bet, deja, tam buvo skirta tiesiog per mažai ekraninio laiko. Todėl žiūrėdamas filmą jaučiausi, lyg bučiau atėjęs ne į trilerio peržiūrą, o labiau į šnipų temos dramą apie dilemoje gyvenančią moterį. Bet užtat, kaip nekeista, peržiūra neprailgo, nors filmo trukmė beveik dvi valandos. Tiesiog įvykiai pernelyg įdomiai rutuliojosi, kad būtų galima pajusti nuobodulį kino salėje.
Reziumuodamas ir neatskleisdamas jokių svarbių siužetinės linijos paslapčių, galėčiau teigti, jog tai nėra tas filmas, kurį pasižiūrėčiau antrą kartą, nes jam pilnai užtenka vieno vienintelio karto. Ir nors filmas „Agentė“ nesugeba suteikti smagios pramogos kine, jis visiškai neatstumia savo turiniu, nes tiesiog pati istorija yra pakankamai neblogai išvystyta. To ir užtenka gauti pasitenkinimą nuo peržiūros.
Techninė juostos pusė
Natūraliose sąlygose filmuotas trileris turi savų pliusų – pirmiausia, labai autentišką aplinką, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Antra – dekoracijas ir kostiumus, susijusius su Artimųjų rytų kultūros lopšiu. Trečia – puikų operatoriaus darbą, kuris visose scenose sugeba pamaloninti ir tuo pačiu pagyvinti peržiūrą staigiais kameros judesiais.
Iš kitų techninės dalies niuansų filmas gali pasigirti neblogais ir panašaus pobūdžio trileriams būdingais muzikiniais skambesiais, kurie karts nuo karto bando sukurti įtampos jausmą ekrane. Aišku, pačių veiksmo scenų čia beveik nėra, bet muzika nuo to netampa blogesnė, nes yra ir tokių epizodų, kuriuose tiesiog gerai priderintos muzikinės kompozicijos sugeba išlaikyti deramą atmosferą. Garso ir vaizdo montažai stabilūs ir neerzinantys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neįprastas roles dažnai pasirenkanti vokiečių aktorė Diane Kruger šįkart gal ir nenustebino savo vaidyba, bet ir nenuvylė. Galima teigti, jos ji šioje juostoje pasidarbavo iš peties, dėl ko kiekviena scena, kurioje jai teko pasirodyti, atrodė pakankamai stipriai, nes emocijos iš jos pusės liejosi ganėtinai laisvai. Tik gaila, kad pats personažas gavosi pakankamai neišvaizdus ir neturintis itin didelės charizmos.
Antraplanėse rolėse pasirodę du puikūs aktoriai Martinas Freemanas su Casu Anvaru įvykdė jiems patikėtą užduotį ir pakankamai įtikinamai suvaidino savo personažus. Gaila tik dėl vieno – jie turėjo ne itin daug ekraninio laiko, kurį pagrobė Diane Kruger.
Verdiktas
„Agentė“ – neblogai interpretuota 2016 metų Yiftacho Reicherio Atiro romano adaptacija, kuri nors ir nesukelia pernelyg daug įtampos peržiūros metu, bet užtat garantuoja įtraukiančią šnipinėjimu persmelktą kelionę į Artimuosius rytus kartu su nuostabiąja Diane Kruger ir jos įtikinamu pasirodymu infiltruotos „Mossad“ agentės vaidmenyje.