Ir štai, praėjus septyneriems metams po paskutinio režisūrinio projekto „Nakties įstatymai“, Benas Affleckas sugrįžta į kino ekranus su ypatingu filmu „Air“, kuris turi labai daug šansų tapti geriausiu jo, kaip režisieriaus, darbu. O kaip yra iš tikrųjų?
Apie ką mes čia…
Išgyvenantis ne pačius geriausius laikus „Nike“ įmonės specialus krepšinio padalinys ieško būdų, kaip „nušluostyti nosį“ „Converse“ su „All Stars“ batų linija bei pačiam „Adidas“. Tačiau tam reikia tikro vizioneriaus, visiškai naujo prekės ženklo ir žvaigždės, kuri apsiautų „Nike“ produkciją bei taptų neatskiriamu jos veidu. Taip neužilgo pasaulį išvys legendiniai „Air Jordan“, kuriuos avėti norės visi krepšinio aistruoliai.
Kūrinio turinys
Po šio filmo peržiūros dar kartą suvokiau, koks gi talentingas yra Benas Affleckas kaip pasakotojas ir kino kūrėjas, nes tokio pozityvaus, emocionalaus bei tuo pačiu taip įdomiai papasakoto biografiniais faktais paremto filmo reikia dar gerai paieškoti. Filmas paperka nuo pat pirmų scenų ir nepaleidžia iki finalinių kadrų, o, kas svarbiausia, ši magija vyksta nepaisant to, kad visi mes puikiai žinome, kaip gi pasibaigs derybos dėl „Air Jordan“ pasirodymo rinkoje. O dėl Beno Afflecko vizijos, žiūrovas galės visa tai išgyventi ekrane kartu su intriguojančiai pateiktu, įtampos nestokojančiu ir komiškų epizodų kupinu siužetu.
Kas yra labai svarbu šiame filme, tai patys „Nike“ kompanijos užkulisiai, niekinga biurokratija ir patys rizikuoti mėgstantys darbuotojai, kurie buvo šios kompanijos esminis stuburas. Todėl pamatyti, kaip gi atsirado ši legendinė batų linija, kaip buvo sukurtas batų dizainas ir kokiais būdais buvo pasirašyta sutartis su legendiniu 23-iuoju numeriu, man buvo be galo įdomu. Nuobodžiauti šios juostos peržiūros metu nebuvo kada. Visa istorija pateikta žvaliai, patraukliai ir, kas svarbiausia – emocionaliai, kad mes, žiūrovai, galėtume patikėti viskuo, kas dedasi ekrane.
Aišku, norint sukurti gerą ir įtikinamą istoriją, reikia joje pristatyti žiūrovams patrauklius personažus, su kuriais būtų galima susitapatinti ir patikėti jų priimamais sprendimais. Ir tokių veikėjų šiame filme tikrai užtenka. Nesakau, kad visi čia yra tokie geri ir pozityvus, nes kitaip dingtų intriga ir elementari drama, bet pagrindinis visos šios istorijos personažas – Sonis Vakaras – tapo pakankamai stipriu vedliu dėl savo puikios vizijos, besąlygiško tikėjimo ir įkvepiančio požiūrio į svajonės siekimą.
Be jo juostoje gausu kitų tokių nuostabių personažų kaip būsimos Čikagos „Bulls“ legendos šeima, jo draugai ir kolegos. Deja, neatskleisiu, kas ir kaip šiuo atveju vyks, bet dramaturgija filme, mano akimis, buvo išties labai aukšto lygio.
Tad pabaigai pasakysiu, nes „spoilinti“ negražu, kad tai ne vien filmas, o tikras įkvėpimo pavyzdys apie tai, kaip reikia siekti savo svajonės ir nepasiduoti nepaisant iškilusių sunkumų. Rekomenduoju žiūrėti kiekvienam, nes tai universali ir labai savo pasakojimo stiliumi patraukli istorija, kuri, tikėtina, jus įtrauks nuo pat pradžios ir nepaleis iki finalinių titrų. O asmeniškai man čia kol kas yra vienas iš geriausių 2023 metais kine matytų filmų, kurį yra patartina žiūrėti dideliame ekrane.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas tokio tipo dramines istorijas, kurių veiksmas rutuliojasi viename ar, šiuo atveju, konkrečiame XX amžiaus dešimtmetyje, dažnai žaviuosi tais kūrėjais, kuriems pavyksta perteikti ekrane teisingai tame laikotarpyje vyravusias tendencijas. O taip pat kino technikomis priartinti mus prie konkrečiame laikotarpyje rodyto kino. Tad „Air“ savo pateiktu vizualiu stiliumi man labai priminė visus tuos 80-ųjų filmus, todėl įsijausti į pačią istoriją buvo dar paprasčiau. Sklindanti iš ekrano autentika tiesiog pavergia.
Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas su dekoracijomis, kostiumais, grimu bei šukuosenomis čia atrodo nepriekaištingai. Pridėkime prie viso to solidų kameros darbą, labai nenuobodžiai sukaltą vaizdo montažą bei fantastiškai prie rodomų ekrane scenų įterptus muzikinius kūrinius ir gausime puikų reginį.
O kalbant apie muziką, tai šiuo atveju kaifavau kiekvienoje scenoje, nes tiek daug gėrio vienoje vietoje tikrai retai tenka sutikti. Tad filme galime išgirsti ZZ Top, Tangerine Dream, Grandmaster Flash, Dazz Band, Bruce‘ą Springsteeną, RUN DMC ir daugelį kitų atlikėjų, kurių dainos tapo neatsiejama 80-ųjų JAV kultūros dalimi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau ne vieną kartą esu tai sakęs, bet pasikartosiu – Benas Affleckas yra tikrai neblogas aktorius, jeigu su juo dirba geras režisierius. Ir šiuo atveju geras režisierius yra jis pats, todėl Benas negalėjo sau leisti šiame filme pasirodyti atsainiai. Ir tas, beje, galioja kalbant apie visus jo sukurtus filmus, nes visuose iš jų jis tikrai spindi.
Tačiau, aišku, pagrindiniame plane čia atsiduria jo ilgametis draugas Mattas Damonas, kuris irgi atlieka vieną iš geresnių savo vaidmenų per pastaruosius keletą metų. Jo užsispyrimas ir trykštančios emocijos leido man pamėgti jo įkūnytą personažą, kas filmui buvo tik į naudą.
Antraplaniai aktoriai irgi ne prasti. Turime filme Chrisą Messiną, Jasoną Batemaną, nepakartojamąją Violą Davis, Marloną Wayansą ir patį Chrisą Tuckerį, kuris labai retai pasirodo kine. Tad pamatyti vieną iš mano mėgstamiausių komedijos aktorių, kuris plačiai auditorijai labiausiai yra žinomas iš kultinio veiksmo hito „Piko valanda“, buvo išties smagu. Ir taip, visi šie mano išvardyti aktoriai vaidino labai pagirtinai. Tikėtina, kad kitų metų „Oskaruose“ kas nors iš jų pelnys ir kokią nominaciją.
Verdiktas
„Air“ – be abejonės vienas iš geriausių kol kas šiais metais pasirodžiusių filmų, kuris ne tik įkvepia, akimirksniu įtraukia į nuostabią istoriją dėl techniškai patrauklių sprendimų, bet dar ir spinduliuoja tokia žvalia bei pozityvumu užkrečiančia energija, kad tiesiog neįmanoma atsispirti šiam Beno Afflecko surežisuotam projektui. Jau nekalbant apie puikius ryškiausių Holivudo aktorių pasirodymus, solidžią režisūrą ir energingą garso takelį su legendinėmis dainomis priešaky.
Filmo anonsas: