Ir dabar, praėjus trims metams po agento Maiko Baningo nuotykių Londone, žiūrovams pristatomas trečias ir paskutinis „Apgulties" serijos filmas, kurį režisuoti ėmėsi solidžių ir brutaliai vyriškų juostų „Sunkus nusikaltėlis", „Skundikas" ir „Mirtinas šūvis" specialistas Ricas Romanas Waughnas.
Apie ką mes čia...
Nusipelnęs ir patyręs JAV prezidento Tramblo asmens sargybinis Maikas Baningas svarsto apie tarnybos pabaigą. Tačiau jo sprendimas eina šuniui ant uodegos, kai vieną dieną įvyksta rimtas ir daug gyvybių nusinešęs pasikėsinimas į šalies lyderį. Maža to, pagrindiniu įtariamuoju FTB laiko patį Maiką. Neturėdamas kitos išeities, Maikas pats turi išsiaiškinti, kas stovi už viso šio sąmokslo ir juos nubausti senu geru būdu – švinu į galvą.
Kūrinio turinys
Veiksmo žanras šiais metais yra itin dosnus. Metų pradžioje turėjome pakankamai neblogą norvegų filmo „Metų pilietis" perdirbinį su Liamu Neesonu priešakyje, gegužę galėjome regėti intensyvaus veiksmo turintį kulkų baletą trečioje „Džono Viko" dalyje, o visai neseniai pasitaikė proga pasimėgauti testosteronu perpildytu dviejų plikagalvių pasaulio gelbėtojų šou šalutiniame „Greitų ir įsiutusių" projekte „Hobsas ir Šo". Visi šie filmai suteikė puikią pramogą kino salėje, o kai kurie net ir sugebėjo nustebinti kūrėjų išradingumu. Bet, nors ir kaip gerai viskas atrodo šiais metais, atsižvelgus į mano paminėtas juostas, kažko visgi pasigedome. Ko? Ogi paprastų senosios mokyklos veiksmo filmų, kuriuo ir tapo trečioji „Apgulties" dalis.
Atvirai – esu pirmosios dalies gerbėjas, nes tai buvo labai sklandžiai sukurtas veiksmo trileris su itin paprastu siužetu ir labai gerai įgyvendintu veiksmu, kuris įnešė kiekvienai scenai pakankamai nemažai įtampos ir dinamikos, dėl ko ir juosta žiūrėjosi itin žvaliai. Ar galėčiau tą patį pasakyti apie antrą filmą? Iš dalies taip. Tik buvo viena bėda. Čia siužetas kartojosi, tik vieta buvo pakeista, tad jokių naujų vėjų šioje frančizėje nepamačiau. Panašiai galvojau ir eidamas į šį filmą, todėl iš jo nesitikėjau nieko įspūdingo, o tik kelių valandų pramogos su gaudynėmis ir susišaudymais. Bet po peržiūros likau maloniai nustebęs, nes filmas sugebėjo duoti tai, ko nedavė antroji dalis – kitokį siužetinės eigos principą.
Jeigu galėčiau apibūdinti šį filmą ir palyginti jį su kokiu nors visiems žinomu projektu, tai be jokių abejonių juo taptu 1993 metų hitas „Bėglys". Abiejų filmų siužetas yra labai panašus – pagrindinis herojus yra neteisingai apkaltinamas bei medžiojamas vyriausybės ir, kad atstatytų savo gerą vardą, jis turi pats išsiaiškinti tiesą, kol dar nėra per vėlu. Žinoma, „Bėglyje" viskas buvo pateikta gudriau ir tikroviškiau, bet dėl to man visiškai neskauda, nes šiais laikais be itin kietų veiksmo elementų ir beveik nemirtingų herojų yra tikrai sunku išsisukti.
Pati istorija nėra pernelyg nenuspėjama, nes jau nuo pat pradžios galima suprasti kas yra blogiukas filme ir kaip maždaug turi baigtis šis pasakojimas, tačiau tai nesukelia pernelyg didelio diskomforto, nes viskas čia laikosi ant labai gerai įgyvendinto veiksmo, kuris primins visiems veiksmo žanro gerbėjams apie 80-90-ųjų filmus, kuriuose karaliavo Arnoldas Schwarzeneggeris, Sylvesteris Stallone ar Jeanas-Claude'as Van Damme'as. Na, o veiksmo, patikėkite manimi, čia labai daug. Filme netrūksta intensyviai atrodančių susišaudymų scenų, natūraliai ir grėsmingai įgyvendintų sprogimų, dinamiškų gaudynių ir kelių artimų kontaktų su priešais. Tiesa, viskas vyksta ne taip grakščiai kaip kokiame „Džono Viko" filme, nes kaip jau rašiau aukščiau – tai senosios veiksmo filmų mokyklos stiliaus projektas. Užtenka vien to, jog čia buvo pasistengta bent jau tikroviškai pateikti tam tikras situacijas, į kurias pakliuvo pagrindinis filmo herojus.
Kalbant apie personažus, jų šiame filme yra nemažai, bet tik keli iš jų sukelia dideles simpatijas. Visų pirma, žinoma, Maikas Baningas, kuris čia man patiko labiau nei ankstesniuose „Apgulties" filmuose. Čia šis veikėjas yra labiau pažeidžiamas, o dar ir jo asmeninės problemos su sveikata ir požiūriu į darbą tampa svarbiu akcentu atskleidžiant jį kaip asmenybę. Taip pat pagirti galima ir epizodinį, bet itin svarbų Maiko tėvo Klėjaus pasirodymą.
Kelios scenos su juo buvo tiesiog fantastiškos, dėl ko ir pats Maikas pasirodė mums iš visai kitokios perspektyvos. Prezidentas Tramblas – statistinis šalies lyderis, kuris buvo tik tam, kad būtų ką saugoti. Bet yra vienas aspektas, kuris gali pasirodyti išties įdomus. Pirmoje dalyje Tramblas buvo JAV atstovų rūmų pirmininku, antroje – viceprezidentu. Čia jis užima šalies lyderio postą. Galima teigti, jog ši trilogija dar yra ir apie tai, kaip šis vyras siekė karjeros aukštumas.
Apie blogiečius kalbėti nenoriu, nes nors ir jie nuspėjami, bet visgi tai būtų šioks toks „spoileris", todėl užsiminsiu, jog tai standartiniai tokio pobūdžio filmų niekšai, kuriems tiesiog užsinorėjo pakeisti pasaulio santvarką.
Neverta daugiau kalbėti apie šį filmą, kuriame ir taip viskas yra pakankamai aišku. Galėčiau teigti, jog man „Angelo apgultis" – geriausia šios trilogijos dalis. Tai dinamiškas, brutalus, daug veiksmo savyje sukaupęs ir heroizmu atsiduodantis pasakojimas, kuris suteiks be galo malonią pramogą kine su tam tikru nostalgijos prieskoniu tiems laikams, kai kino ekranuose dažnai sukosi panašaus pobūdžio projektai.
Techninė juostos pusė
Kas labiausiai pradžiugina žiūrint šį filmą – kameros darbas. Puikiai su veiksmu suderintos kameros rakursai suteikia adrenalino rodomai istorijai. Dėl to ir susišaudymai atrodo tokie tikroviški ir gyvi. Prie viso to prisideda puikus vaizdo montažas, be kurio finalinės scenos būtų ne tokios įtemptos.
Iš kitų niuansų, kurie papuošė šios juostos visumą, išskirti galima du – labai kietą pirotechnikos specialistų darbą ir dekoracijas. Pirmasis nukėlė mus į senus laikus, kai ekrane buvo rodomi tikri sprogimai, o ne su CGI pagalba nupiešti sprogimų vaizdai. Nors nesakau, kad CGI filme nebuvo. Jis buvo ir jis buvo labai akivaizdžiai matomas, bet užtat jo išvengėme ugnimi papuoštuose epizoduose. Kas dėl antro – tai buvo gerai padirbėta su filmo dekoracijomis, veiksmo vietos pasirinkimu, grimu ir kitais mažyčiais aspektais, suteikusiais tikroviškumo jausmą stebint Maiko Baningo kovą su blogiečiais.
Filmo garso takelis visiškai neįsimintinas, todėl išėjus iš kino net negalėčiau pasakyti, ar jis ten buvo, ar ne. Pagirti norėčiau tik garso montažą, kuris suteikė nemažai puikių akimirkų visose filme rodomose veiksmo scenose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pastaraisiais metais ne itin geruose filmuose vaidinantis Gerardas Butleris pagaliau atsitiesia jau trečią kartą visai neblogai suvaidindamas Maiką Baningą. Vaidyba iš jo pusės labai standartinė, todėl tikėtis kažkokių stebuklų tikrai nereikia. Užtenka, kad simpatizuoji jo personažui, kuris vieną po kito naikina prieš jį atsidūrusius priešininkus.
Nustebino Nickas Nolte'is, kurio personažas labiausiai įsiminė dėl jo tam tikrų išdaigų ir sunkaus charakterio demonstravimo. Ne „Oskaro" verta vaidyba, bet labiausiai įsiminusi iš visos aktorių trupės.
Kalbant apie kitus aktorius, be jokių pasikeitimų vaidyboje nuo savo paskutinių penkių ar daugiau filmų pasirodė Morganas Freemanas, Piper Perabo, Danny'is Hustonas ir Jada Pinkett Smith. Tiesa, ką filme darė pastaroji, neaišku, nes čia buvo visiškai neišnaudotas aktorės potencialas, įkūnijant betikslį ir tuščią personažą.
Verdiktas
„Angelo apgultis" – kol kas geriausias „Apgulties" serijos filmas, kuris ne tik įneša naujų vėjų į jau pabodusią ankstesnių dalių siužetinę liniją, bet ir suteikia išties dinamišką ir be galo intensyvią pramogą kino salėje dėka įtampos nestokojančio veiksmo, kuris susideda iš pakankamai brutalių elementų ir efektingų susišaudymų, lyg tai būtų koks nors vienas iš nostalgija atsiduodančių 80-90-ųjų veiksmo žanro atstovų.