Apie ką mes čia…
Netikėtai mirus mamai, muzikai neabejingas Lifas gauna žinią, jog po jos mirties jis turėtų paveldėti gražų ir labai jaukų namą. Tačiau, kad Lifas galėtų apsigyventi jame, jis privalo įvykdyti keistus bei šiek tiek jam pačiam nesuprantamus mamos prašymus, kuriuos ji įrašė į vaizdajuostę. Ar vyrukui pavyks juos įgyvendinti? Didžiulis klausimas, į kurį net jis pats neturi logiško atsakymo.
Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau šiek tiek aukščiau, tokie filmai dažniausiai keliauja į televiziją, nes jiems elementariai nėra vietos kino teatrų repertuaruose. Todėl nuoširdžiai nustebau, kad toks visiškai blankiai ir neišsiskiriančiai atrodantis projektas pateko į didžiuosius kino ekranus. Bet, yra kaip yra.
Ar galėčiau pasakyti kažką pozityvaus apie šią juostą? Žinoma, kad taip. Tai visiškai neįpareigojantis, maloniai besižiūrintis ir pakankamai paprastą, bet tuo pačiu ne tokią jau ir banalią istoriją nupaveikslavęs filmas, kurio metu galima netgi susimąstyti apie tai, kaip gi mes gyvename ir ar esame patenkinti tuo, ką veikiame gyvenime. Todėl keletą neblogų minčių šioje juostoje tikrai galima atrasti. Bet visumoje, tai šiek tiek humoro, šiek tiek dramos ir šiek tiek pramogos suteikiantis, bet visgi ne kinams skirtas filmas, kurį galima laisvai pasižiūrėti namie kokią lietingą dieną arba savaitgalio ryte, kai nesinori dar lipti iš lovos.
Personažai filme neturintys charizmos, bet tuo pačiu ir ne erzinantys savo pasirodymais. Netgi galima tam tikrais momentais pasijuokti iš kai kurių jų ištariamų frazių ar tarpusavio dialogų. Bet visumoje, jie nelabai ir atsiskleidžia kaip asmenybės, nors tai tikrai netrikdo ir leidžia peržiūros metu su malonumu stebėti, kaip gi vystosi kelių iš jų likimai.
Nenorėdamas išpasakoti siužetinių niuansų, daugiau kaip ir neturiu ką pridurti, todėl pasakysiu tik tiek, jog filmą galima pasižiūrėti, bet tai galima padaryti ir namų sąlygomis, nes kine be jo yra daugiau įdomesnių ir dėmesio vertų projektų.
Techninė juostos pusė
Techniškai taip pat ši juosta nesukelia jokio didesnio susižavėjimo, todėl trumpai – garso ir vaizdo montažas tvarkingas, kameros darbas kažkiek chaotiškais, bet tai nesukėlė man jokio diskomforto peržiūros metu, o muzika rami ir bandanti sukurti malonią atmosferą ekrane.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas liečia aktorius, tai filmą ėjau žiūrėti pirmiausia dėl jų. Man be galo patinka iš „Naujokės“ žinomas Jake‘as Johnsonas, kuris tiesą sakant, čia suvaidino save. Arba tiksliau, suvaidino personažą taip, kaip ir beveik visur, kurs jis pasirodo. Tikėjausi iš jo žymiai gyvesnio ir įdomesnio vaidmens.
Apie „Oskarų“ laureatus Susan Sarandon ir J.K. Simmonsą net neverta kalbėti, nes jų pasirodymas visame filme apsiribojo gal kokiomis penkiomis minutėmis. Na, bet su jais čia buvo padarytas žinomas visiems triukas – žinomi veidai traukia į kinus. Taip pat filme turėjome Luisą Fernandezą-Gilą, D‘Arcy Carden ir Cleo King. Vaidino jie tvarkingai, bet neišsiskiriančiai iš minios.
Verdiktas
„Ant erelio sparnų“ – labai paprastai, kažkiek blankiai ir tuo pačiu maloniai papasakota istorija, kuri turi kelis privalumus, kaip žinomų aktorių veidai, bei sugebėjimą skleisti šiokias tokias mintis apie gyvenimo įdilę, bet tuo pačiu, tai filmas, kuris labiau yra skirtas televizijai, bet ne kino teatrams.