Apie ką mes čia?
Populiari ir talentinga rašytoja Veronika Henli turi viską, apie ką gali svajoti dauguma žmonių – mylimą darbą, nuostabią šeimą ir aprūpintą gyvenimą. Bet ne viskas atrodo taip gerai, kaip yra iš tikrųjų, nes vieną dieną ją pradeda lankyti keisti sapnai, kurie atrodo taip tikroviškai ir šiurpiai, jog Veronikai yra sunku atskirti kur yra realybė, o kur fikcija.
Kūrinio turinys
Šiais metais kine man pavyko pasižiūrėti vos kelis siaubo žanrui priklausančius projektus, iš kurių geriausiu aišku tapo kuklaus biudžeto, bet itin gerai įgyvendintas „Nematomas žmogus“. Todėl su nekantrumu laukiau, kada ir vėl man teks proga didžiuose ekranuose išvysti kažką šiurpaus, nes namuose žiūrėti siaubo filmus yra tas pats, kaip mėgautis Maldyvų grožiu per „Google“ rastomis nuotraukomis. Ir ši proga pagaliau atėjo, nes kino teatrai pagaliau kviečia į filmą, kuris yra ne tik šviežias, bet ir su originaliai atrodančia idėja.
Kas žiūrėjote šios juostos anonsą ir nieko nesupratote, kas vyksta, sveikinu – esate ne vieni. Tad eidamas į filmą visiškai nenutuokiau, ką man pasiūlys režisierių Gerardo Busho ir Christopherio Renzto pilno metro kino debiutas, kuris iš anonsų atrodė daug žadančiai.
Aišku, dėl to, kad anonsai ir oficialūs filmo aprašymai neatskleidžia beveik visiškai nieko, išskyrus tai, ką parašiau savo juostos siužetinės linijos pristatyme, ir aš neatskleisiu Jums esminės idėjos ir to, kaip gi viskas čia yra sudėliota. Tik užsiminsiu apie kelis pliusus bei minusus, kuriais gali pasigirti šis netipinis pasakojimas.
Jeigu matėte filmus „Pradink“ ir „Mes“, tai ši juosta turi panašų poveikį bei potekstę. Tai yra labai antirasistinis ir nemažai dėmesio pačiam rasizmui bei juodaodžių engimui skirtas projektas, kurio esminė idėja ir žanras yra kažkiek nustumiami į šoną. Bet tai nereiškia, kad siaubo ir nenuspėjamų siužetinių posūkių filme nėra ir jie neveikia. Patikėkite, jie dar ir kaip veikia, jog kelis kartus mano širdžiai teko plakti smarkiau. Nenurašau to fakto, jog seniai nebuvau siaubo filme, todėl gal mano imunitetas „siaubiakams“ kažkiek suprastėjo. Nors gal čia tiesiog meistriškai į visumą įtraukti šiurpiai atrodantys elementai, kurie, manau, taps tikra palaima žanrui prijaučiantiems žiūrovams.
Personažai filme irgi turi nemažai įtakos bendram pasakojimo modeliui, todėl nors ir stereotipiškai, bet užtikrintai ir visai įdomiai jie buvo mums pristatyti ekrane. Čia mes turime veikėjų tipus, paskirstytus ne tik pagal rodomas epochas, bet ir pagal tų rodomų laikotarpių žmonių mentalitetą. Ir čia labai neblogai buvo išreikštas visas tas antirasizmas, kuriuo ir bandė savo skleidžiama žinute žiūrovus paveikti juostos kūrėjai.
Apibendrinus ir kaip visuomet nieko neatskleidus, nes tiesiog gerbiu Jus, mieli skaitytojai, noriu pasakyti, jog bendrai šis filmas suteikia ne tik neblogą pramogą, bet aišku dar ir priverčia tam tikrais momentais pajusti savotišką šiurpą, kas, mano nuomone, yra tikra retenybė šiuolaikiniuose siaubo projektuose. Gaila tik, kad toks potencialas nebuvo iki galo išnaudotas, nes vietomis kažkiek chaotiškos ir ne visai suprantamos mintys privers kažkuriuo seanso momentu sutrikti. Bet visumoje – dėmesio vertas, nors ir visiškai vienkartinio naudojimo projektas.
Techninė juostos pusė
Kine žiūrėti siaubo žanrui priklausančius filmus yra vienas didelis malonumas, nes galingas garsas, tamsi aplinka ir puikus vaizdas priduoda savito šarmo peržiūrai. Net jeigu ir filmas yra pakankamai bukas ar neįdomus. Šiuo atveju, filmas buvo tikrai neblogas, bet jo techninė dalis pranoko visus lūkesčius.
Iš karto norėčiau pagirti filmą už jo puikų produkcijos dizainą. Nes tai naujoviškai ir stilingai pateiktas dviejų laikotarpių vaizdas, kurį dar pagardina ir tvarkingas bei įtikinamas meninis apipavidalinimas. Už autentiškai atrodančius praeities vaizdus, kurie buvo atkurti dėka kostiumų, grimo ir dekoracijų, mano pagarba.
Be to, visa tai buvo įterpta ir iš pakankamai įdomios perspektyvos, tad vaizdo montažas irgi prisidėjo prie kokybiškos ir efektingai vystomos siužetinės linijos visumos.
Kas dar iš techninių aspektų man padarė gerą įspūdį, tai aišku labai geras ir reikiamose vietose įtampą sukuriantis garso takelis bei itin žvalus kameros darbas, be kurio manevrų daugelis siaubo pripildytų scenų tiesiog atrodytų ne taip patraukliai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nemanau, kad šiame filme žiūrovai nustebs pamatę vaidybinius vieno ar kito aktoriaus sugebėjimus, nes tenka pripažinti, jog dauguma iš jų vaidino ganėtinai sausai ir kažkiek perdėtai. Tai kažkiek gadino bendrą poveikį, nes neįtikinama vaidyba neleido 100% pasinerti į rodomą problema.
Iš visų aktorių išskirčiau matyt tik pagrindinio vaidmens atlikėją Janelle Monae, kuri jau ne vienerius metus pasirodo pakankamai geruose filmuose, tokiuose kaip „Mėnesiena“ ar „Hariet“. Jai tipo toks amplua ir ja buvo nesunku patikėti, bet kaip ir sakiau, aplinkiniai ir jai talkinantys aktoriai nesugebėjo išlaikyti panašaus lygio, dėl ko ir jos asmeninis pasirodymas buvo ne taip ryškiai atrodantis kaip to norėtųsi.
Tarp antraplanių aktorių galime pamatyti tokius žymius kino ekrano veidus kaip Jackas Hustonas, Ericas Lange‘as ir Gabourey Sidibe. Jie vieninteliai, kuriems dar buvo lemta čia kažką nuveikti ir nepasišiukšlinti. Nors ir labai iškilia vaidyba jų pasirodymus tikrai nepavadinčiau.
Verdiktas
„Antebellum: išrinktoji“ – ne iki galo gerą bei originaliai atrodančios idėjos potencialą išnaudojęs, itin žvalus ir visiškai antirasistinio pobūdžio siaubo žanrui priklausantis projektas, kuris, nors ir ne visada, sugeba suteikti siaubą, kad per kūną bėgiotų šiurpuliukai, tačiau visgi išlaikantis reikiamą įtampą iki pat finalinės scenos.