Į Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ jis atvyko kaip filmo dokumentinio „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ pagrindinis veikėjas.
Filme jis tampa mūsų gidu per laukinį gyvenimą devintojo dešimtmečio Berlyne ir jo muzikos sceną. Jo pasakojimui iliustruoti orginali ir nostalgijos pojūtį kurianti to laikmečio vaizdinė medžiaga. Filme šmėkščioja ir pasaulinio garso žvaigždės, tokios kaip Tilda Swinton, koncertuoja „Die Toten Hosen“, Nickas Cave’as, „New Order“, „Joy Division“.
- Kaip prisidėjote prie filmo?
- Mano kaimynas iš gretimo buto, Heiko Lange, dirbo kartu su prodiuseriu Jörgu A. Hoppe. Jie turėjo idėją ir norėjo sukurti filmą apie 9-ąjį dešimtmetį. Tas laikotarpis buvo mažai žinomas, tačiau labai įdomus. Nebuvo nieko, kas tinkamai reprezentuotų ir papasakotų apie tą laikotarpį. Todėl jie norėjo tai padaryti. Jörgas nenorėjo kurti filmo, kur būtų vien „kalbančios galvos“, todėl jis pasiūlė sudėti archyvinę medžiagą kartu su muzika – tai būtų tarsi koliažas. Muzika ir vaizdas kalbėtų apie tą dešimtmetį.
Jie manęs paklausė, ar man būtų įdomu prisidėti prie filmo – restauruoti keletą senų ir sukurti porą naujų dainų garso takeliui. Aš sutikau, bet taip pat prisiminiau, kad turiu ir nemažai vaizdinės medžiagos iš tų laikų, mat tais laikais kūriau laidą apie Berlyną britų televizijai.
Pagalvojau, gal jiems kas nors galėtų būti naudinga. Jie sako: „Taip, aišku, duok. Mes pažiūrėsim.“ Tada kurį laiką nieko iš jų negirdėjau. Galiausiai jie skambina man: „Mums reikia pasikalbėti.“ Aš galvoju: „O ne! Ką tokio aš jiems daviau...“ Aš niekada nežiūrėdavau tos medžiagos, tiesiog turėjau dėžėje. Nuėjau pas juos ir jie manęs klausia: „Ar tau būtų įdomu tapti pagrindiniu herojumi? Tu pasakotum savo istoriją.“
Tada jie pradėjo gilintis į mano praeitį, aš pasakojau apie savo gyvenimą, ką patyriau, buvo gal dešimt interviu. Po to vienas filmo režisierių, Klausas Maeckas, išsirinko, kas įdomiausia iš interviu, ir iš to konstravo pasakojimą. Nežinojau, kad mano gyvenimas buvo įdomus. Aš tiesiog jį gyvenau ir negalvojau apie tai. Faktas, kad Nickas Cave`as gyveno mano bute man neatrodė kažkuo neįprastas – tiesiog jis gyveno mano bute ir aš jį pažinojau, žmonėms tai atrodo labai „kieta“.
Bet sutinku, tai tikrai visai šaunu. Po to jie ieškojo, kokia vaizdinė medžiaga gali iliustruoti mano istoriją. Taip pat – kaip mano istoriją sutrumpinti iki 90 minučių. Tai užtruko ketverius metus.
- Ar visa medžiaga iš to laikmečio?
- Šiek tiek yra iš šių laikų, bet tai gal tik 2 proc. Pavyzdžiui, kadrai filmo pradžioje, kur aš dirbu įrašų parduotuvėje. Taip pat pora jungiamųjų segmentų tarp skirtingų pasakojimo dalių. Jie padeda sukurti „tėkmės“ pojūtį. Bet tai tik kelios sekundės.
- Ar visa archyvinė medžiaga naudojama filme – tik jūsų?
- Ne. Iš viso panaudojome gal septyniasdešimties skirtingų žmonių filmuotą medžiagą. Žinote, anais laikais visi turėjo „Super 8“ kameras. Niekas nefilmuodavo visko, nes tai buvo brangu – juosta, jos ryškinimas, o po to ją dar reikėdavo viską sumontuoti. Taigi visi filmuodavo tik po kelias sekundes. Nebent profesionalūs kino kūrėjai filmuodavo daugiau. Tos brangios kelios sekundės vienos nieko nereiškia, bet jei sudedi jas kartu – jos gali tapti filmu. Taip atsitiko ir su „Geismu ir garsu“. Tie gabaliukai, kuriuos žmonės dešimtmečius laikė stalčiuose ir atsidūrė filme.
- „Geismo ir garso“ takelyje labai daug skirtingų dainų, kai kurios – itin žinomos. Kaip jums pavyko suformuoti tokį garso takelį?
- Tai buvo košmaras. Teisių gavimas... Tai užtruko ilgai. O dar kainos. Kai kurie nedavė savo muzikos, mat nesuprato, koks tai bus filmas. Kitiems buvo smagu, kad jų daina yra naudojama garso takelyje. Taigi sudėjome, ką galėjome naudoti.
Manau, tie, kurie nedavė teisių, dabar gailisi, nes filmas tapo pakankamai prestižiniu. Jörgas norėjo naudoti Davido Bowie muziką, pavyzdžiui, dainą „Heroes“. Kad ir kaip man patiktų jo muzika, man atrodė, kad geriau to nedaryti, nes juk daug įdomiau filme parodyti dainas grupių, kurias mažai kas žino.
Filme daug įrašų, kurių niekas nėra girdėjęs arba jie išėjo devintajame dešimtmetyje ir po to nebuvo įmanoma jų niekur kitų išgirsti. Dėl to, kad 90 proc. dainų filme jūs greičiausiai nesate girdėję, jis tampa kur kas autentiškesniu. Žinote Nenos „99 Luftballons“, bet tai viskas. Panaudojome tik porą garsių dainų. Nežinomos dainos iš tos eros labiau intriguoja. Daug žmonių tik dabar pradeda savo dainas iš tų laikų kelti į internetą. Filmas buvo tarsi priemonė pristatyti įvairių atlikėjų muzikai. Tai buvo proga padaryti tai kartu su vizualine medžiaga. Daina savaime yra viena patirtis, o kartu su vaizdu – visai kita. Todėl žmonės ir kuria muzikinius klipus. Muzika ir kinas visad ėjo greta – iki tol kol kine atsirado garsas.
Mano pirminė pareiga prie šio filmo buvo restauruoti garso įrašus. Aš tai irgi padariau. Pradėjau dar prieš pradedant kurti filmą. To reikėjo, nes dauguma orginalių įrašų turi daug nereikalingų triukšmų.
Turėjau padaryti, kine būtų įmanoma klausytis dainų. Pavyzdžiui, vien „Joy Division“ dainos „Komakino“ rekonstrukcija užtruko tris mėnesius. Turėjau ją atkurti taip, kad žmonės nepastebėtų, kad daina yra restauruota. Bet kad ir išgirstų tokią, kokia ji yra.
Restauravus daina skamba kur kas dinamiškiau, yra aiškesnė, nes pašalinau visus aplinkos garsus. „New Order“ vokalistas Bernardas Sumneris, taip pat ir vienas iš „Joy Division“ įkūrėjų, išgirdęs šį įrašą restauruotą buvo labai patenkintas. Daina pagaliau skambėjo, kaip ir turėjo. Jis nesitikėjo, kad ji kada nors taip skambės. Visi, kieno dainos rekonstravau, buvo labai patenkinti. Pavyzdžiui, Blixa Bargeld pradžioje buvo labai skeptiškai nusiteikęs, tačiau, kai išgirdo rezultatą, pradėjo kvatotis iš nustebimo, kaip gerai skambėjo jo įrašai.
Joy Division – Komakino:
- Kaip nusprendėte atvykti į Berlyną?
- Specialybė, kurios mokiausi, yra grafinis reklamų dizainas. Taigi Mančesteryje dirbau vienoje reklamos agentūroje. Tačiau man tai buvo labai sunku. Niekaip negalėjau pritapti prie kitų ten dirbančių žmonių. Be to, man kai jauniausiam visad duodavo pačius nuobodžiausius darbus, kurių niekas kitas nenorėjo daryti. Galiausiai aš nebeištvėriau ir perėjau dirbti į muzikos įrašų parduotuvę, kur pradirbau du metus. O tada nusprendžiau, kad man visko jau užteko ir išvykau į Berlyną. Tai buvo pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Iš Hamburgo į Berlyną teko tranzuoti. Sustojo studentai hipiai. Bevažiuojant jie paklausė, kur aš ketinu gyventi. Aš atsakiau, kad nežinau. Jie gyveno „skvote“, neteisėtai apgyvendintame tame, ir sako, kad aš galiu gyventi ten su jais, yra laisvas kambarys. Ir aš ten gyvenau gal aštuonis mėnesius. Mano kambarys buvo didelis, gal 4 m aukščio, dideliais langais. Aš užaugau Mančesteryje, darbininkų klasės rajone, kur namai blokiniai, kiek panašūs į sovietų statybos, kambariai nedideli, lubos ne aukštesnės nei 2 m. Todėl man šis kambarys atrodė kaip tikri rūmai.
Berlynas tada nebuvo itin žinomas miestas. Prieš išvykdamas nepažinojau nieko, kas būtų buvęs Berlyne ir apskritai Vokietijoje. Tuo metu Didžiajai Britanijai Vokietija vis dar buvo priešas. Po karo vis dar buvo likęs susipriešinimas. Kai pasakiau tėvams, kad išvykstu į Vokietiją, jie buvo šokiruoti. O mūsų kaimynai iš gretimo namo itin niekinamai žiūrėjo į mano norą išvykti į šią šalį. Jie galvojo, kad sugrįšiu po dviejų savaičių. Kai pagaliau nuvykau, supratau, kad tai pati įdomiausia vieta, kurioje esu buvęs ir tiesiog negalėjau jos palikti. Mano tėvams tai kėlė siaubą, o kaimynai išvis nebekalbėjo su mano tėvais. Taigi tuo metu Berlyne nebuvo daug britų. Galbūt devintajame dešimtmetyje atvyko kiek daugiau, nes N. Cave ten gyveno. Tai juos traukė. Kai atvykau, aš buvau vienas iš trijų britų, kuriuos žinojau Berlyne.
- Per savo gyvenimą pažinojote ir dirbote su daug garsių žmonių. Kokie jie buvo?
- Ianas Curtis iš „Joy Division“. Žmonės dažnai jį mato kaip depresyvų, mirtinai rimtą žmogų, bet realybėje buvo atvirkščiai – jis buvo labai linksmas vaikinas, nuolat pokštavo, išnaudodavo kiekvieną galimybę apversti tavo ką tik pasakytų žodžių prasmę. Tikras pokštininkas. Bent toks jis buvo su manimi.
N. Cave`as – žiauriai geras bičas. Jis buvo ir vis dar yra geraširdis, draugiškas, taip pat toli gražu ne visada rimtas. Gyvenome su juo viename kambaryje. Jis labai neramiai miegodavo, kas keldavo labai daug triukšmo. Iš garsų atrodydavo, kad jis transformuojasi į vilkolakį. Jis buvo linksmas, bet taip pat mokantis labai susikaupti ties tuo,, ką tuo metu darydavo. Gal žinote filmą „Užduotis“ (Proposition)? Jo scenarijaus autorius N. Cave`as.
Pradžioje tai turėjo būti romanas, tik vėliau tapo filmu. Bet kokiu atveju – jis pradėjo jo istoriją rašyti mano bute. Tik 2005-aisiais tai tapo filmu. Atsimenu jį prie mano mažo rašomojo stalo, sėdintį labai tyliai su arbatos puodeliu ir rašantį. Nickas – nuostabus žmogus, tikras profesionalas. Jis niekada neparsidavė. Nors ir įrašė dainą su Kylie Minogue. Bet tai davė daugiau jai nei jam. Mano nuomone, jis tuo metu padarė didesnę įtaką Berlyno muzikos scenai nei bet kuris kitas tokio kalibro muzikantas.
Gerai, D. Bowie gyveno Berlyne, tačiau Berlyną jis tik pažymėjo pasaulio muzikos žemėlapyje, U2 ir kiti ten įrašinėjo savo albumus, tačiau Nickas pakeitė pačią muziką. D. Bowie iš viso Berlyne praleido vienuolika mėnesių, Nickas – ketverius metus. Jis buvo dalis visos muzikos scenos, buvo giliai įsitraukęs į jos gyvenimą. Turiu galvoje jo muzikinį palikimą miestui. Jo grupės „The Birthday Party“ Ir „The Bad Seeds“ sukūrė savitą nišą. Nickas kvietė į Berlyną atvykti savo draugus australus. Čia atvyko tokios grupės kaip „Crime & The City of Solution“. Jie visi buvo ten, tie patys muzikantai grojo skirtingose grupėse, visi buvo persimaišę – vyko toks muzikinis incestas.
Jo gyvenimo etapas Berlyne suformavo ir naują jo paties požiūrį į muzikos kūrimą. Čia jis sutiko B. Bargeld, kuris visiškai pakeitė muziką, kurią kūrė N. Cave. Žmonės čia priėmė ji kiek kitaip nei D. Britanijoje, kurioje tu turi kovote kovoti už savo kampelį, turi būti žvaigžde. Berlyne kiek kitaip – tu gali tiesiog surengti koncertą. Ir arba niekam tas tavo koncertas nerūpėdavo arba atvirkščiai – salės būdavo pilnos. Niekas neprašinėdavo autografų. Priėmimas tiesiog buvo kitoks. Manau, jis čia galėjo save surasti.
Nick Cave and The Bad Seeds – From Her to Eternity:
Man atrodo, kad svarbiausias Berlyno aspektas jaunam žmogui atvykstančiam į miestą net ir šiais laikais – tu turi galimybę atrasti, kas tu iš tiesų esi. Berlyne gali į tą klausimą daug lengviau atsakyti. Žmonės nėra taip karštligiškai nusiteikę dėl karjeros. Tu gali tiesiog daryti tai, kas tau patinka Visi daug labiau „atsiputę“ palyginus su Niujorku, Londonu ar Paryžiumi. Taip pat pragyvenimas čia nėra itin brangus. Čia susitinki skirtingų ir panašiai mąstančių žmonių. Gali išbandyti dalykus, kuriuos visad išbandyti, Gali būti kuo nori – gali drąsiai nešioti suknelę, dažytis lūpdažiu ir avėti aukštakulnius, nors esi vyras. Niekas tau nieko nesakys. Gali puoselėti kokią tik nori religiją. Berlynas labai tolerantiškas. Čia nėra jokių didelių apribojimų niekam. Čia gali būti laisvas. Man Berlynas yra paskutinis laisvo mąstymo bastionas Europoje, gal net ir pasaulyje. Aišku, viskas keičiasi. Ir, žinoma, kartais Berlynas gali būti ir iliuzija, žiūrint kam nusiteikę atvykstate. Tačiau jei į miestą toliau kraustysis plataus mąstymo žmonės, Berlynas liks toks, koks yra.
- Kaip Berlynas tapo tokiu laisvės miestu? Juk Antrojo pasaulinio karo metais tai buvo ta vieta, kur prasidėjo baisiausi žmonijos istorijoje dalykai.
- Taip, vokiečiai pradėjo karą, po kurio jų šalis buvo padalinta. Taip pat Berlynas buvo padalintas ir valdomas keturių jėgų. Sala viduryje komunizmo. Taip ir buvo pagrindinė priežastis. Vakarų Vokietijos valdžiai reikėjo apgyvendinti šią nedidelę salelę, kurioje buvo likę gyventi tik kareiviai ir senyvo amžiaus damos. Kad pritrauktų žmones atvykti į Vakarų Berlyną, valdžia įvedę įvairias lengvatas. Pavyzdžiui, tu gaudavai mokesčių lengvatą, jei čia gyvendavai, o jei dar susituokdavai, gaudavai didelę paramą. Barai buvo atidaryti visą parą. Kituose miestuose Vakarų Vokietijoje jie būdavo atidaryti tik iki pirmos valandos. Taigi galėjai linksmintis visą laiką. Viskas buvo subsidijuojama, ir alkoholis, ir cigaretes buvo labai pigios, taip pat nuoma. Taip pat jei atvykdavai gyventi į Berlyną, tu būdavai atleidžiamas nuo armijos. Tai ir traukė vakarų vokiečius kraustytis į Berlyną. Tai reiškė kad visi bėgantys nuo šaukimo į armiją kraustėsi į Berlyną. Taigi visi gėjai, transvestitai, tiesiog keistuoliai, pacifistai ir hipiai kraustėsi į Berlyną. Jis buvo pilnas tokių žmonių. Dėl to jis buvo toks, įdomus ir skyrėsi nuo visų kitų Europos miestų. Nes kituose miestuose nebuvo tokios koncentracijos įvairaus plauko keistuolių. Ir Berlynas vis dar toks. Gali būti, kuo tu tik nori būti. Pavyzdžiui, kaip aš rengiuosi, mėgstu nešioti karines uniformas, ir čia galiu tą daryti, niekam nerūpi.
- Jūs užsiimdavote muzikos kontrabanda į Rytų Berlyne? Kaip tai vykdavo?
- Tuo metu Lietuvoje jūs taip pat neturėjote laisvo priėjimo prie vakarietiškos muzikos, kino, televizijos. Rytų berlyniečiams tai buvo itin traumuojanti patirtis, nes jie žinojo, kad kitoj pusėj gatvės, už tos sienos, buvo klestinti muzikos, kino ir pan. scena. Mano Rytų Berlyno draugai negalėdavo ateiti pas mus į Vakarus, o aš galėdavau pas juos nueiti. Taigi pagalvojau, kad tiesiog perrašysiu visą savo įrašų kolekciją į kasetes ir slapta pernešiu į Rytus. Jei nusipirkdavau naują albumą ar įrašą, iškart jį perrašydavau į kasetę ir nunešdavau draugams Rytuose. Ir aš žinojau, kad jie nukopijuos savo draugams, o tie draugai savo draugams ir t.t. Po kurio laiko kieno nors vakarėlyje Rytų Berlyne galėdavau išgirsti grojant muziką, kurią aš atnešiau į šią sienos pusę. Aš žinodavau, kad tai mano įrašas, nes atsimindavau kur mano įraše yra koks trakštelėjimas ar spragtelėjimas.
- Kokią muziką „pernešinėdavote“ į Rytų Berlyną?
- „Sisters of Mercy“, „Depeche Mode“, „Pet Shop Boys“ ir pan. Viską, ką turėjau. Visokią keistą muziką. Nešdavau muziką į Rytus nuolatos. Taip pat organizuodavau koncertus. Į Rytų Berlyną dviems slaptiems ir labai pavojingiems pasirodymams atvežiau vakarų vokiečių pankroko grupę „Die Toten Hosen“. Jaučiau, kad mano pareigą tą daryti, nes žinojau, kad mano draugai Rytuose nori išgirsti jų muziką gyvai. Jei jie negali ateiti jos išgirsti, aš jiems atnešiu. Tada aš rizikuosiu savo kailiu. Jie pagautų tikriausiai niekada nebūčiau galėjęs grįžti į Rytų Berlyną.
„Stasi“ visąlaik buvo ant mano uodegos. Aš to tada nežinojau. Jei būčiau žinojęs, būčiau buvęs dar drąsesnis, nes tai reiškė, kad galėjau daryti, ką norėjau. Iš vienos pusės, jie mane saugojo, nes norėjo sužinoti, ką aš darau. Aš juos intrigavau. Pagalvokite, aš buvau vaikinas iš D. Britanijos, besilankantis Rytų Berlyne itin reguliariai, kuris turėjo rytų berlyniečių draugų, ėjo į koncertus ar nelegaliai organizavo grupių iš Vakarų koncertus, tačiau taip pat aš kūriau TV programas apie Rytų Berlyną britų televizijai, kurios miestą rodė itin teigiamai. Jos buvo tokios, nes nenorėjau rodyti kaip baisios stalinistinės valstybės, norėjau žmonėms Anglijoje parodyti, kad ten yra ir normalių žmonių tokių, kaip jie, kurie turi tokius pačius rūpesčius, išgyvena tokius pačius jausmus, tik tiek, kad jie gyvena komunistinėj šaly.
Ir tai ne jų kaltė. Jie ne priešai, o labai nuostabūs žmonės. Vokiečiai negalėjo suprasti, jiems buvo labai keista, kad aš kuriu tokią pozityvią programą apie komunistinę Vokietiją pats būdamas vakarietis.
Bet taip pat aš dariau visus tuos pavojingus dalykus. Aš „Stasi“ atrodžiau, kaip žmogus, užsiimantis santvarkos griovimu. Jie manė, kad aš norėjau tvirkinti VDR jaunimą. Jie teisus, aš norėjau. Bet tai dariau pozityviai, aš neverčiau jų vartoti narkotikų, neįtraukiau į prostituciją ir pan., aš tvirkinau juos muzika, mokiau juos klausytis muzikos, kurios pats klausiausi. Saugumiečiai to nesuprato. Jie norėjo daugiau apie mane sužinoti. Tad KGB savo žmogaus MI5, britų saugumo tarnyboje, netgi paklausė, kas aš toks ir kam dirbau, kuriam departamentui bei koks mano planas. Tai sužinojau, kai jau susivienijus Vokietijai galėjau perskaityti savo „Stasi“ failą. Bet aš dirbau M. Reederiui, t. y. sau pačiam, ir mano planas buvo žmonėms atnešti džiaugsmo į jų pilką gyvenimą Rytų Vokietijoj. Aš visąlaik rizikavau, tačiau dar labiau rūpinausi, kas nutiks ne man, o mano draugams Rytų Berlyne. Jei mane pagaus, tiesiog nebeįleis į šalį, o jie ten turės gyventi visą laiką. Visąlaik apie tai galvodavau.
Aš taip rūpėjau „Stasi“, kad net buvau pasikviestas dirbti prie vieno albumo įrašų Rytų Berlyne. Kaip sužinojau vėliau, grupės vokalistas ir studijos inžinierius priklausė „Stasi“. Jie manęs paprašė įrašyti šitą albumą vien tam, kad jie galėtų mane stebėti. Ką aš darau, su kuo aš susitinku, su kuo einu linksmintis, koks sekantis mano žingsnis VDR jaunimo tvirkinimo plane. Tai buvo gitarinės muzikos grupė. Ji vadinosi „Division“.
- Kas nutiko su tuo įrašu?
- Aš įrašiau tą LP. Mes baigėme įrašinėti 1989 m. lapkričio 2 d. Ir iškart po to su draugais išvykau atostogų į Rumuniją. Taip praleidau Berlyno sienos griuvimą. Bet tai visai kita istorija. Niekas nė neįtarė, kad siena bus nugriauta. Manėme, gal bus kiek daugiau laisvių, bet siena liks. Taigi, kai grįžau po kelionės, siena jau buvo nugriauta ir tai buvo jau visai kitas pasaulis. Rytų ir Vakarų Berlynas nebeegzistavo – tai buvo vienas miestas. Tas LP išėjo. Nors niekam ir neberūpėjo tokia muzika, nes jau galėjai klausytis visko, ko tik norėjai. Kai įrašinėjom, įrašų kompanijos vadovas sakė, kad išankstiniame pardavime parduota 32 tūkst. kopijų, kas reiškia, kad uždirbsiu labai daug pinigų, tad nė neįsivaizdavau, ką su jais darysiu, nes galėjau juos išleisti tik Rytuose. Vieną naktį įrašų kompanijos vadovas įsisodino mane į mašiną ir sako, aš tau šį tą parodysiu. Mes nuvažiavom į tolimą Berlyno rajoną ir jis man rodo namus, vilas. Sako: „Va ta, ta ir ta – laisvos. Gali jas nusipirkti. Juk tau reikia daryti kažką su pinigais.“ Galvoju: „Palaukite, ar jis man siūlo nusipirkti namą komunistiniame Rytų Berlyne?“ Šiaip aš ketinau važiuoti atostogauti kur nors Sovietų Sąjungoje. Bet kokiu atveju – kai siena buvo nugriauta, tie pinigai dingo kaip į vandenį.
Filmo anonsas: