Na, o dabar, nepraėjus nė metams, horizonte pasirodė šios istorijos tęsinys „Aš ir jis. Tikros vestuvės“, kurį surežisavo tas pats Rogeris Kumble‘as. Pirmasis filmas buvo gana prastas, tai ar su tęsiniu kažkas pasikeitė? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Po rimto kivirčo prasidėjusio aistringo romano, kukli moksliukė Ebė ir mačo Travisas vieną rytą netikėtai atsibunda Las Vegaso viešbutyje su lagaminu, pilnu pinigų. Maža to, jie yra susituokę. Tad nieko nelaukdami, jaunavedžiai pradeda taškyti pinigus ir linksmintis. Bet ar nuo to jų santykiai nepablogės? Nes kaip visi žinome, pinigai gadina žmones.
Kūrinio turinys
Jeigu esate žiūrėję bet kurią „After“ dalį, dėl ko užjaučiu, nors ir pats turėjau jas visas žiūrėti, nes tokia jau ta kino apžvalgininko dalia, matėte ir šios serijos filmus. Nes viskas čia pateikta beveik identiškai – šios istorijos tiesiog turi tą patį šabloną. Na, žinote, yra tokia primityvi ir oro uostose parduodama literatūra, kuri neapsunkina ir leidžia bent jau kažkaip maloniau praleisti laiką skrydžio metu. Tai „Aš ir jis“ ar „After“ kaip tik yra tokios literatūros pavyzdžiais. O patys filmai, deja, niekuo nuo knygų nesiskiria.
Daugžodžiauti šiuo atveju man tiesiog nesinori, nes kaip ne kaip, tai dar vienas banalus, kažkiek juokingas dėl kai kurių klišinių, bet kartais suveikiančių kuriozinių situacijų filmas, kuris vargu ar suteiks tokią gerą pramogą kaip neseniai į kino ekranus atkeliavusi komedija „Tik ne tu“. Bet savo lengvumu ši juosta bent jau nepriverčia vartyti akių, o tai gal netgi ir yra didžiausias jos pliusas. Kitaip tariant, tai nėra geras filmas, tai nėra blogas filmas, jis tiesiog nekoks, todėl išėjus iš jo, jau po akimirkos nelabai ir prisiminsi, ką ten žiūrėjai. Ir tokių filmų net nesinori vertinti balais, nes jie kažkodėl egzistuoja, bet jeigu randa, kas juos žiūri, tegul.
Kas dėl personažų, jie tokie patys kaip ir pirmame filme. Nėra kažkokio didesnio progreso jų vystyme ar atsiskleidime iš kitokių perspektyvų, o nauji veikėjai tai... Na, sunku apsakyti net koks tai gėdingas reginys buvo. Taip nenatūraliai, netikroviškai viskas atrodė, lyg tie antraplaniai personažai būtų atkeliavę iš kokių 90-ųjų prastų paaugliškų serialų. Trumpai kalbant – prastai.
Visumoje, nes daugiau, išskyrus „spoilerių“, neturiu ką pasakyti apie šį filmą, žiūrėti įmanoma, jeigu esi pirmos dalies ar „After“ serijos gerbėjas. Kitu atveju galima surasti prasmingesnę veiklą.
Techninė juostos pusė
Aš žinau, jog tokiems filmams yra skiriama labai mažai pinigų produkcijai, todėl jie ir atrodo pakankamai paprastai ir tuo pačiu pigiai. Bet šis visai buvo pakenčiamas. Produkcijos dizainas taip pat neblogas, meninis apipavidalinimas tvarkingas, o ir muzika miela ausiai. Aišku, kameros darbas ir vaizdo montažas labai rėžia akis dėl diletantiškai atrodančių technikų. Bet filmas galiausiai man nesukėlė didelio diskomforto, nors ir buvo sulipdytas ne itin atsakingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba... Ech, vaidyba šiame filme tai kažkas iš kito pasaulio, nes negalvojau, kad dar taip prastai vaidinančius aktorius kažkas kviečia į kinuose rodomus filmus. Tiesa, Dylanas Sprouse‘as su Virginia Gardner turėjo chemiją, kas matėsi plika akimi ir dėl to jų įkūnyti veikėjai visiškai neerzina. Bet va kiti filme pasirodę aktoriai tai tikra tragedija, apie kurią net nesinori kalbėti.
Verdiktas
„Aš ir ji. Tikros vestuvės“ – banaliai klišinis ir šiek tiek savo komiška dalimi sugebantis praskaidrinti nuotaiką romantinio pobūdžio projektas, kuris neturi visiškai jokio išskirtinumo lyginant su kitais panašaus pobūdžio filmais. O prasta vaidyba ir kvailas siužetas dar labiau paryškina šios juostos minusus, kuriuos kažkaip dar bando gelbėti kai kurie neblogi techninės dalies aspektai.