Apie ką mes čia...
Norėdamas surasti savo sergančiai motinai vaistą, jaunas ir visiškai bailus Princas priverstas leistis į pavojingą ir pašėlusią kelionę į legendomis apipintą „Oazę", kurioje, pasak mitų, yra gyvybės lopšys. Tačiau išlindęs į dykvietę vaikinas suvokia, jog jokios „Oazės" nėra, o pasaulį valdo chaosas, bepročiai ir mirtis.
Kūrinio turinys
Filmai apie post-apokaliptinį ateities pasaulį dažnai žavi žiūrovus, nes šios pakankamai plačios temos juostų kūrėjai, norėdami mus nustebinti, labai išradingais būdais pateikia sunaikintos Žemės pavidalus ir žmonijos išsigelbėjimo scenarijus.
Pradedant kažkokiu virusu, kuris užkrečia didelę dalį žmonijos, ir baigiant amoraliais ir protu nesuvokiamais karais, sunaikinančiais tūkstančius metų kurtą civilizaciją. Tokie filmai nepabosta, bet visada yra ir ribos, kurių negalima peržengti. Tačiau šios juostos kūrėjai tas ribas peržengė.
Taip kalbu todėl, kad filmas yra akivaizdus žinomų šios temos juostų plagiatas. Vien pats siužetas labai primena 2015 metais pasirodžiusį epinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią", jau nekalbant apie detales, paimtas iš kultinio „Vandens pasaulio", veiksmo kupino trilerio „Elijaus knyga" ir klasikinio 1968 metų filmo „Beždžionių planeta".
Antra – tai yra „trash" stiliaus kino projektas, kuriuos dažniausiai išleidžia į DVD, o ne kine. Tačiau, kai filmo režisieriumi tampa Jamesas Franco, tai galima tokį niekam tikusį darbą prastumti ir plačiajai auditorijai. Gi vien dėl pavardės žmonės eis į kino teatrus.
Daug pasakoti apie šį filmą negaliu, nes vien jį pažiūrėti iki galo kino salėje man buvo vienas didžiausių išbandymų gyvenime. Nejuokauju! Po labai patrauklaus ir tikrai kokybiškai atrodančio įvado į filmą iš ekrano pasipylė srutos, kurios užpildė kino salę taip, jog iš jos buvo neįmanoma ištrūkti. Beveik visas filmo minutes juostos kūrėjai tyčiojosi iš žiūrovų, pristatydami vis absurdiškesnes ir neskanesnes scenas, kurios buvo pagardintos apgailėtinais dialogais ir medinėmis veikėjų mimikomis.
Taip pat visos juostos metu mes galime pamatyti tris lokacijas – Princo namus, viešnamį ir narkotikų laboratoriją. Bet kad jos bent būtų įdomios ir leistų pasinerti į tą pavojingą ateities pasaulį, bet tai neįvyksta. Nenustebsiu jei filmo kūrėjai gėrė kažkur alų žiūrėdami „Pašėlusį Maksą" ir tuo tarpu kaimyno garaže pamatė nenaudojamus skarmalus bei kelis purvinus motociklus ir nusprendė sukurti post-apokaliptinės temos filmą. Kito paaiškino neturiu.
Ar jūs bent įsivaizduojate, kaip sunku yra rašyti apie filmą, kuris neturi visiškai nieko pozityvaus?Bet bala nematė. Paminėsiu dar veikėjus, kurie šiam filmui suteikė pigumo jausmą. Pagrindinis personažas, nors ir yra motyvuotas, bet ta jo motyvacija išgaruoja iškėlus koją iš mamos lizdo. Tą patį pasakyčiau ir apie antagonistus – Karo Lordą ir Narkotikų Lordą, kurie nesukelia jokios baimės, o tie jų beprotiški žvilgsniai dar labiau glumina. Net pornografiniuose filmuose labiau stengiamasi suteikti partneriams išskirtinumo, o čia juk vaidybinis filmas, kuris kainavo ne 10 tūkst.
Kiti herojai, tokie kaip Ašė ir Meilės Lordas, filme atrodė irgi banaliai, neįtikinamai ir tiesiog privertė dar labiau jausti svetimą gėdą už šio filmo pasirodymą dienos šviesoje. Nepasakosiu apie juos, nes jie to neverti. Ypatingai Ašė, kuri kaip ir buvo svarbiausiu moterišku personažu visame filme, bet scenos, kuriose ji pasirodė, atrodė kaip iš vaiko, sėdinčio ant puoduko, fantazijos.
Smurto filme yra, veiksmo irgi yra, bet jie nesugeba užlopyti tokių milžiniškų siužetinės linijos skylių, jog būtų galima mėgautis brutaliai atrodančiais susirėmimais. Tiesa, jų nė tiek ir daug, bet jeigu filmo istorija nebūtų verta karvės blyno, tai ir minimalus veiksmas leistų smagiai praleisti laiką kino salėje.
Jeigu šis filmas būtų pristatytas DVD formate, tai mano rankos net jo nepaliestų, nes tai būtų laiko švaistymas. Tačiau atėjus į kiną ir sumokėjus beveik 7 eurus bei mainais gavus tokį niekalą, man užvirė kraujas. Žiūrėti šį filmą yra tas pats, kas skristi 12 valandų lėktuve su prakaitu atsiduodančiu žmogumi. Kol kas blogiausias šiais metais filmas, kurį teko žiūrėti kino salėje.
Techninė juostos pusė
Specialiųjų efektų filme yra tik per pirmas dvi rodymo minutes, kai yra pateikiama priežastis, dėl ko šis pasaulis atrodo taip, kaip atrodo. Ir viskas. Visur kitur – pigios dekoracijos, neįtikinamas grimas, iš Helovino vakarėlio paskolinti herojų kostiumai ir už kelis dolerius išnuomotos lokacijos, kurias, turbūt nufilmavus pagrindines scenas, sugriovė statybininkai.
Kameros darbas – vėžys akims. Labai prastai nufilmuotos gaudynių scenos ir smurto proveržis, o ta finalinė scena narkotikų laboratorijoje... Su mobiliuoju telefonu vaikai kieme būtų ją nufilmavę įtikimiau.
Vaizdo ir garso montažas... Aš nesuvokiu kaip taip įmanoma sumontuoti filmą, kuris atrodo kaip Frankenšteino pabaisa. Sulopytas iš kažkokių neaiškių dalių, kurios peržiūrai sukuria neįmanomą chaosą.
Garso takelis visai pakenčiamas. Buvo neblogų muzikinių kompozicijų, kurios bent jau atitraukė dėmesį nuo tos beprotybės, kurią sugalvojo filmo režisierius ir banda pašlemėkų scenaristų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aš suprantu, kad kartais galima atsipalaiduoti prieš kameras, bet gi ne tiek, jog žiūrint į aktorių pasibaisėtiną vaidybą, pradedi gerbti mūsų šalies kino žmones. Taip, taip. Lietuviška teatrinė vaidyba atrodo įtikinamiau nei šiame holivudiniame filme, kuriame susitiko žinomi aktoriai.
Jamesas Franco, Lucy Li, Milla Jovovich ir Snoop Dogg su Method Manu filme atrodė tragiškai. Nenustebsiu jei visos scenos su jais buvo nufilmuotos iš vieno dublio. Rumer Willis, Margarita Levieva, Jeffre'ys Wahlbergas ir Suki Waterhouse taip pat nepasikuklino su savo blogais pasirodymais, bet bent jau jų vaidyba nerėžė akių kaip mano paminėtų ekrano veteranų.
Verdiktas
„Ateities pasaulis" – blogiausias šių metų filmas, už kurį turėtų būti gėda ne tik Jamesui Franco ir visai trupei, bet ir kino teatrams, kurie leido šiai juostai pasirodyti repertuare. Be idiotiško scenarijaus, apgailėtinos aktorių vaidybos, prastos techninės pusės ir niekingai atrodančios režisūros, šis filmas turi ir vieną pliusą – jis tampa puikiu kankinimo būdu žmonėms, su kuriais norime nutraukti bendravimą.