O jo sugrįžimą į kinus vainikuoja bendradarbiavimas su veiksmo kino žvaigžde Liamu Neesonu, su kuriuo jis dirbo prie 2019 metų finansiniu hitu tapusio „Metų piliečio“ amerikietiško perdirbinio „Šaltas kraujas“. Kaip jiems šįkart sekėsi? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Norėdamas pagaliau rasti ramybę ir kartu bendrą ryšį su šeima, ilgametis nusikaltėlis pasiryžta pagaliau baigti su savo kriminaline praeitimi. Tačiau išpirkti visas jo kadaise padarytas klaidas neleidžia buvęs sėbras Čarlis, kuris liepia jam atlikti vieną iš pažiūros visiškai paprastą darbelį, kurio jis negali atsisakyti. Tačiau kaip įprastai būna su tokiais lengvais darbeliais, viskas eina ne pagal planą.
Kūrinio turinys
Šio naujo Hanso Petterio Mollando projekto siužetas yra senas kaip pasaulis – nusikaltėlis, kuris galiausiai nori pasitraukti iš kriminalinio pasaulio, bet yra priverstas į jį sugrįžti norėdamas apsaugoti tuos, kuriuos myli. Matėme tai ne viename filme, todėl čia apie kažkokį novatoriškumą ar itin įdomią idėją kalbėti kaip ir nereikia. Tik mano nuomone, šiame filme viskas yra pateikta per pakankamai tikrovišką, o kas svarbiausia, pamokantį siužetinį pamatą turinčią istoriją, kurį palaipsniui įtraukia į peržiūrą.
Be to, kino kūrėjas nusprendė įnešti ir atitinkamos dramos į visumą, todėl vietoje beprasmiškų susišaudymų ar nenatūraliai atrodančių veiksmo epizodų, kuriuose visi su visais taškosi, žiūrovas gauna lėtą, bet tvarkingai sukaltą žvilgsnį į konkrečią pagrindinio veikėjo dilemą, kuri su laiku pavirsta į tam tikrą keršto formą. Aišku, čia reikia mėgti tokio tipo kiną, todėl jeigu tikitės čia gauti standartinį Liamo Neesono veiksmo filmų reginį, čia jo negausite, nes tiesiog visi akcentai šiame filme sudėti į visai kitus aspektus.
Kalbant apie tuos aspektus, tai didžiausias iš jų – psichologinis nusikaltėlio, kuris nori galiausiai rasti bendrą ryšį su seniai prarastais šeimos nariais, portretas. Šis siužetinis niuansais priverčia į jį pasižiūrėti iš gana žmogiškos perspektyvos, nors tai ir yra kriminaliniam pasauliui dirbęs asmuo. Šis žmogus atsiskleidžia nuo pat pirmų akimirkų, pradedant monologu apie vaikystę ir baigiant ganėtinai dramatišku finaliniu epizodu, kas aiškiai leidžia suprasti, kokiu gi bekompromisiu asmeniniu jis yra. Antrame plane taip pat neblogai pristatomi keli svarbūs šiai istorijai veikėjai, be kurių siužetas tiesiog stovėtų vietoje. Tad bendrai, „nespoilinant“ galiu pasakyti, jog kai kuriais momentais filmo dramaturgija atrodo pakankamai solidžiai, nors aišku, yra ir tam tikrų minusų. Bet apie juos turiu nutylėti, nes kaip ne kaip, jie taptų tais minėtais „spoileriais“.
Kaip jau užsiminiau, veiksmo epizodų nėra daug, bet pats filmas neprailgsta, nors ir jo lėtas pasakojimo tempas gali kažkiek erzinti pradžioje. Tad įsibėgėjus istorijai, filmas atrodo patraukliau ir kas svarbiausia, palieka po savęs šiek tiek minčių apie mūsų gyvenimo pasirinkimus bei kai kuriuos kiekvienam iš mūsų svarbius prioritetus.
Tad bendrai, filmas nėra iš pačių ryškiausių žanro ar temos atstovų, bet jis tuo pačiu atrodo žiūroviškai, dėl ko pasižiūrėti jį manau tikrai verta ar kine, ar namie.
Techninė juostos pusė
Filme visai neblogai atrodo jo vizualus stilius, kuris buvo kažkiek susendintas ir kartu priartintas prie 70-ųjų kriminalinių trilerių pavidalo. Tai aišku suteikė papildomo cinkelio, o kartu ir įnešė autentiškumo jausmą rodomam reginiui. Kameros darbas tvarkingai perteikė tiek smurtą, tiek ir kelis veiksmo epizodus, tiek ir dramatiškas scenas. Muzika blanki ir neįsimenama, bet žiūrint į šiame filme gvildenamos istorijos tempą, puikiai jam tikusi. Vaizdo montažas be priekaištų, kaip ir natūralumu alsuojantis meninis apipavidalinimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Liamas Neesonas savo stichijoje – bekompromisis, šarmo turintis ir teisingumą vykdantis žmogus, tik dabar su ūsais. Ir kaip jau ne vieną kartą rašiau, tokie vaidmenys jam puikiausiai tinka, tad vien dėl jo galima žiūrėti šiuos gal ir ne itin originalius, bet ir ne B kino kategorijai priklausančius filmus.
Antrame plane galime pamatyti charizmatišką Roną Perlmaną, kuriam beveik visada atitenka blogiuko vaidmuo, Frankie Shaw, Danielį Diemerį, Ryaną Homchicką ir Javierą Moliną.
Verdiktas
„Atpildas“ – 70-ųjų kriminalinių trilerių stiliumi įkvėptas, lėtas, bet įtraukiantis režisieriaus Hanso Petterio Mollando projektas, kurio didžiausiais privalumais tampa bekompromisis charizmos nestokojantis Liamas Neesonas, siužete gvildenamas pamokslas ir keli neprailgstančiai atrodantys veiksmo epizodai. Ir nors tai standartiškai atrodantis pastarojo dešimtmečio Liamo Neesono trilerio žanro atstovas, jis nenusirita į B kategorijos kiną.