Tačiau, kaip ten bebūtų, nei vienas iš jų negalėjo prilygti „Bado žaidynių“ populiarumui ir kokybei. Ši mada, aišku, tęsėsi neilgai, nes vos tik pasibaigus šiai mano aptariamai kino serijai, žmonės pradėjo dairytis į šonus ir jų dėmesį galiausiai pritraukė komiksų adaptacijos.
Ir štai, praėjus aštuoneriems metams nuo „Bado žaidynių“ finalo, horizonte pasirodė šio fenomeno priešistorė, kurios pamatu tapo to paties pavadinimo 2020 metais išleistas romanas. Knyga, tiesą sakant, buvo nelabai įdomi, palyginti su 2008-2010 metais išleista trilogija, todėl daug vilčių nedėjau ir į naują filmą, o jis kažkodėl nusprendė mane nustebinti. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
Pameno sostinė ruošiasi dešimtosioms – jubiliejinėms – „Bado žaidynėms“, kurioms vadovauja patys žaidynių sumanytojai – Kaskas Haibotomas ir Volumnija Gaul. Vieną dieną prie jų prisijungia jaunas bei šeimos garbę norintis susigrąžinti Koriolanas Snou, kuriam yra patikėta svarbi užduotis – prižiūrėti 12-osios apskrities atstovę Liusę. Jie net nenutuokia, kad visai netrukus jie vienas kitam taps labai artimi.
Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau pačioje šios apžvalgos pradžioje, filmas man padarė tikrai gerą įspūdį, nors po pirmojo anonso ir knygos perskaitymo, buvau skeptiškai nusiteikęs. O ir galiu pasakyti, kad filme tam tikri siužetiniai akcentai buvo sudėlioti žymiai brandžiau ir aiškiau nei pačioje knygoje, kas yra pakankamai retas reiškinys žiūrint į knygų adaptacijas. Dėl ko filmą jau dabar galiu nuoširdžiai rekomenduoti, jeigu mėgstate šią seriją ir tiesiog dar kartą norite atsidurti distopinėje tikrovėje.
Tradiciškai, vengdamas „spoilerių“, užsiminsiu tik apie kelis filmo privalumus ir vieną riebų minusą, kad jums nesugadinčiau pirminio įspūdžio.
Šiame filme yra gerai tai, kad mes galime pamatyti, nuo ko prasidėjo žiauriausi žaidimai ir kaip atrodė pagrindinio esminės serijos blogiečio Koriolano Snou priešistorė. Tad atsakymų į rūpimus klausimus šiame filme tikrai galima rasti, o ir bendra drama, kuri paliečia iki širdies gelmių, irgi tampa vienu iš svarbiausių šios naujos juostos siužeto ir dramaturgijos variklių. Filmas neatrodo užtęstas, jo siužetas rutuliojasi pakankamai greitai, o ir gerai pateiktų veiksmo epizodų jame pakankamai daug.
Vienintelis aspektas, kuris mane šiek tiek suglumino, kad kūrėjai į siužetą pridėjo labai daug visko, net ir tų visiškai nereikalingų iš knygos paimtų epizodų, per kuriuos jautėsi milžiniškas informacijos ir įvykių perteklius. Pašalinus kai kuriuos epizodus, išeitų žymiai lengvesnis pasakojimas. Tačiau čia tik mano, kaip žiūrovo, pastaba, nes šiaip ar taip visuma suteikia išties įdomius įspūdžius ir nepriverčia nuobodžiauti, nors filmo trukmė daugiau nei pustrečios valandos. Ech, kuo toliau, tuo dažniau kepa mums ilgus filmus. Bent jau gerai, kad dauguma iš jų verti dėmesio.
Man labai patiko, kaip buvo pristatyta pagrindinė meilės istorija ir kiek dramatizmo buvo į ją įdėta. Tad patikėti veikėjais buvo galima nuo pat pirmų filmo akimirkų, o ir susitapatinti su jais bei jausti jiems milžinišką trauką nebuvo sunku. Kas įdomu, jog ir šioje priešistorėje turime labai ryškų blogiuką, kuris ne ką mažiau kelia grėsmę už patį Koriolaną Snou. Antro plano personažai irgi gavo laiko pasireikšti, todėl sakyčiau, kad kiekvienas savaip atsiskleidė ir taip papuošė šio filmo dramaturginę dalį.
Apskritai išėjo stebinančiai kokybiškas ir puikiai esminę seriją papildantis pasakojimas, kurį tikrai verta pasižiūrėti dideliame ekrane.
Techninė juostos pusė
Visai solidus 100 milijonų biudžetas leido kūrėjams suteikti šiai juostai reikiamą vizualinį grožį. Taip, nemažai filme turime vietų, kurios buvo papuoštos CGI efektais, bet bendras vizualus darbas niekuo nenusileido ankstesniems filmams, o kai kur netgi viskas atrodė efektingiau.
Taip pat meninio apipavidalinimo niuansai. Tiek veikėjų kostiumai, tiek dekoracijos ar tikroviškumu spinduliuojantis grimas leido sukurti išties autentišką „Bado žaidynėms“ būdingą atmosferą.
Na, o garso takelis su epiškais skambesiais, judrus bei įtraukiančiai pateiktas kameros darbas ir įtampą sukeliantis vaizdo montažas neturėtų leisti nuobodžiauti nei vieną akimirką, nors filmas ir nėra trumpas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sparčiai karjeros laiptais kylanti Steveno Spielbergo filme „Vestaido istorija“ atrasta talentingoji Rachel Zegler šioje juostoje pademonstravo išties puikius vaidybinius sugebėjimus, dėl ko jos įkūnyta Lusė buvo tokia natūraliai įtikinanti ir priverčianti jai jausti milžinišką empatiją. Manau, kad ir jaunąjį Koriolaną Snou suvaidinęs Timas Blythas irgi pasidarbavo iš peties, dėl ko patikėti šiuo būsimu esminės serijos antagonistu irgi buvo galima be problemų. Na, o tarp jų vyravusi chemija buvo viena iš svarbiausių šios juostos akcentų.
Taip pat filme yra dar vienas stiprus koziris – „Oskaro“ laureatė Viola Davis, kuri buvo nuostabi jai patikėto personažo amplua. Na, tiesiog neįmanoma nesižavėti šios aktorės profesionalumu ir mokėjimu į bet ką persikūnyti.
Tarp kitų pastebimų ekrane aktorių paminėčiau dar Peterį Dinklage‘ą, Jasoną Schwartzmaną, Burną Gormaną, Fionullą Flanagan ir Joshą Andresą Riverą.
Verdiktas
„Bado žaidynės: sakmė apie strazdą ir gyvatę“ – netikėtas ir išties malonus siurprizas visiems Suzanne Collins sugalvotos istorijos gerbėjams. Filmas ne tik kad prilygsta pirmiems esminės serijos filmams, bet dar ir dėl tvarkingai pristatytos dramaturgijos, sugeba žymiai geriau įtraukti nei pati 2020 metais išleista knyga.
Filmas nestovi vietoje, jame pilna veiksmo, dramos ir įtampos, o epiškai atrodančios kai kurios scenos priverčia dar labiau įnikti į šios kino visatos ištakas bei suvokti, kodėl vienas iš pagrindinių personažų tapo tuo, kuo tapo.