Na, o dabar metas jo sekančiam siaubo reginiui „Bagman: šeimos prakeiksmas“, kuris dėka studijos „Lionsgate“ pasiekė didžiuosius kino ekranus.
Apie ką mes čia…
Vos per plauką vaikystėje išvengęs baisaus likimo, Patrikas pats dabar turi šeimą. Tačiau vieną dieną jo košmaras ne tik sugrįžta, bet ir bando pasikėsinti į jo mažametį sūnų Džeiką. Blogiausia, jog kalba eina apie mitinę būtybę su paslaptingu krepšiu, kuriame jis laiko savo aukas, o pasipriešinti jam beveik neįmanoma. Patrikui nelieka nieko kito, kaip rasti kokį nors būdą atsikratyti artėjančio blogio.
Kūrinio turinys
Mėgstu aš siaubo filmus, žiūriu juos pastoviai ir geriausius reguliariai kartoju, tačiau seniai man neteko žiūrėti tokio prasto ir visiškai jokios baimės nesukeliančio projekto kaip šis naujas Colmo McCarthy’io darbas. Peržiūros metu net kelis kartus susimąsčiau, ar čia tikrai yra siaubo filmas, nes jam įpusėjus, nebuvo nei vieno kažkokio klaikaus momento, apart pačios pradžios, kai neva mus bandė supažindinti su pagrindiniu herojumi.
Pirmiausia, dėl ko šis filmas prastas, tai dėl visiškos idėjų stokos, o tuo pačiu šablonų, kuriuos kūrėjai pasiskolino iš kitų žymiai geriau sukaltų žanro atstovų. Ir bent jau jeigu tie šablonai veiktų arba elementariai būtų įdomiai pateikti, tai manau būtų galima užmerkti akis į tuos siužetinius pasikartojimus, bet ne, viskas čia pristatyta taip blankiai, taip neįdomiai ir tuo pačiu taip nuobodžiai, jog net ir tos kelios „siaubo šoklių“ scenos filmo gale visiškai neišgelbėja jo nuo nykumo.
Antra, personažų istorijos. Gerai, pagrindinis veikėjas Patrikas kaip ir aiškiai buvo pristatytas, nors tuo pačiu tai vaikščiojanti siaubo žanro filmų klišė, bet tebūnie. Jo šeima irgi daugmaž suprantamai įterpta į siužetą, bet kas liečia pagrindinį antagonistą, tai čia visiškas fiasko tiek su paaiškinimu kas jis toks yra, tiek ir dėl jo motyvų. Tiesiog prasta 2012 metų hito „Grėsmingas“ kopija su visiškai apgailėtinu siužetiniu pagrindu.
Tad nemanau, ar verta čia daugžodžiauti, nes tai elementarus žanrinis niekalas, kuriam man buvo gaila tų kelių valandų skirtų kine. Nerekomenduoju, nors, žinau, jog žanro entuziastų šie patarimai nesustabdys ir jie taip ar taip pasižiūrės šį filmą. Na, bet aš perspėjau, tai už prarastą laiką ir pinigus po to kaltinkite tik save.
Techninė juostos pusė
Techniškai šis projektas atrodo labai biudžetiškai. Ir jeigu tai būtų koks nors B kategorijos filmas arba juosta, bandanti būti panaši į tokio pobūdžio kiną, galima būtų suprasti, bet tai visgi studijinis projektas, kuris turėjo visai neblogą tokio tipo kinui biudžetą – 15 mln. dolerių. Pavyzdžiui tokie puikūs žanro atstovai kaip „Keliantis siaubą 3“, „Juodas telefonas“, „Pjūklas“, „Pradink“, „Kalbėk su manimi“ ar „Babadukas“ apsiribojo vos 2 – 5 mln. dolerių biudžetais ir atrodė žymiai geriau nei šis filmas.
Kas gi blogai šio filmo audiovizualinėje dalyje? Ogi beveik viskas. Taip, niūri atmosfera čia yra, bet ji taip atsainiai perteikiama, jog žiūrint tas finalines juostos scenas pasidaro ne baisu, o tiesiog nuobodu.
Vaizdo montažas chaotiškas, kameros darbas kažkoks sunkiai suprantamas ir elementariai neleidžiantis visu gražumu pasimėgauti neva įterptais į siužetą „siaubo šokliais“, nes operatorius kažkokio tai velnio koncentravosi į visai kitokius niuansus, o ne į aršią kovą su blogio išpera. Muzika irgi ne itin žavėjo mane, bet kaip ne kaip, jos dėka bent jau buvo galima trumpam suvokti, jog ekrane yra rodomas siaubo filmas, o ne kažkoks kadrų kratinys su asmeninę dramą išgyvenančiu pagrindiniu personažu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinote, kartais prastus scenarijus ar nepatrauklias siaubo istorijas bando gelbėti aktoriai, kurie norėdami parodyti tikrą baimę, pademonstruoja visą savo profesionalumą ir tokiu būdu paperka žiūrovą. Deja, čia ne tas atvejis. Ir dėl ko net keista, nes pagrindinį vaidmenį filme atlieka visai neblogas britų aktorius Samas Claflinas, kurį daug kas žino iš tokių juostų kaip „Aš prieš tave“, „Kol dar neatėjo audra“ ir „Lakštingala“. Nuo pirmųjų scenų matėsi, jog aktoriui yra kažkodėl nepatogu čia būti, todėl jis itin atsainiai įkūnijo jam patikėtą personažą.
Bet ne vien jis čia buvo toks neįtikinamas, bet ir visi kiti jį supę aktoriai, pradedant Anthonia Thomas, Adele Leonce ir baigiant Stevenu Cree su jaunu Carellu Vincentu Rhodenu, jie suvaidino išties klaikiai.
Verdiktas
„Bagman: šeimos prakeiksmas“ – vienas nuobodžiausių ir neįdomiausių savo istorija pastarojo penkmečio siaubo žanro atstovų, kuris elementariai nėra baisus ar bent jau sugebantis sukelti kokį nors šiurpą. Prasta aktorių vaidyba, ne visuomet patraukliai atrodantys techniniai sprendimai ir visiška scenarinė impotencija paverčia šį projektą į visiškai blankų bei kino ekranų nevertą reginį.