Ar šis naujas Jeffo Nicholsono filmas, kuris 2023 metais debiutavo JAV prestižiniame Telurido kino festivalyje, prilygsta geriausiems baikerių temą gvildenantiems projektams? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną Džonis Deivisas kartu su savo bičiuliais baikeriais pasižiūri filmą su Marlonu Brando „Laukinis“ ir nusprendžia įkurti motociklininkų klubą „Vandalai“. Netrukus klubas perauga į tikrą nusikalstama veikla užsiimančią grupuotę, į kurią patenka jaunas karštakošis Benis Krosas. Taip prasideda jo skyrius klube, taip prasideda jo legenda Čikagos kriminaliniame pasaulyje.
Kūrinio turinys
Jeigu kalba pasisuktų apie kino ar televizijos projektus, kurie pasakoja baikerių istorijas, net neabejoju, jog daugelis žmonių pasakytų, jog geriausiu šios temos atstovu yra 2008 metais startavęs serialas „Anarchijos vaikai“. Ir nors iki šio milžinišku hitu tapusio televizinio projekto buvo pasirodę tokie ikoniški filmai kaip jau minėtas „Laukinis“, „Nerūpestingas keliautojas“ ar „Harley Davidson ir kaubojus Marlboro“, visgi „Anarchijos vaikai“ pasiekė visai kitokį dramaturginį lygį, kuriam sunku prilygti, dėl ko tikrai galima sutikti, jog čia yra pats geriausias baikerių temą gvildenantis kūrinys.
Tačiau štai, pasirodė naujas ir ilgai lauktas Jeffo Nicholso filmas „Baikeriai“, kuris savo struktūra, pasakojimo maniera ir aišku temos apčiuopimu yra labai giminingas minėtam „FX“ serialui, bet tuo pačiu ir turintis nuosavą individualumą, dėl ko man jį žiūrėti buvo taip pat malonu, kaip ir „Anarchijos vaikus“.
Filme paliečiamas vienas konkretus „Vandalų“ gaujos skyrius ir pristatomos kelios konkrečios istorijos, kurios tarpusavyje turi labai daug ką bendro, nes tai visgi vientisas draminis pasakojimas apie nusikaltėlių grupuotę, bet tuo pačiu ir jų narių asmeninius užkulisius. Žinoma, jeigu jau taip atvirai kalbėti, gauja ir jos veikla šiek tiek nustumiamos į šoną, kad iškelti į paviršių pagrindinio veikėjo Benio Kroso ir jo mylimosios žmonos Keitės gyvenimo kelią patekus pas „Vandalus“. Tad taip, čia yra filmas apie banditą, jo santykius su žmona ir jo pasaulėžiūrą, kurios dėka žiūrovai sugeba pamatyti, kuom buvo tas baikerių klubas, kuriam vadovavo brutalus Džonis.
Be abejo, tiek pats Džonis, tiek jo parankiniai gavo nemažai laiko pasireikšti, nes kaip ne kaip, tai visgi itin ryškios asmenybės, tik kaip jau išsireiškiau, ne jie čia groja pagrindiniu smuiku, o Beni. O kalbant apie dramaturgiją ir visos šios istorijos pristatymą ekrane, priekaištų nėra, nes tai išties emocionaliai stiprus savo pateikime filmas.
Juosta susižiūri labai žvaliai ne vien dėl intriguojančio siužeto, bet ir dėl brutaliai pateikto vaizdo ir kai kurių veiksmo pripildytų scenų. Tad nuobodžiauti peržiūros metu man nereikėjo, o dar gavau ir savotišką nostalgiją, nes kaip jau sakiau, „Baikeriai“ turi nemažai panašumo su „Anarchijos vaikais“. Kartu, filmas leidžia pasinerti į tikroviškai atkurtą 1960-ųjų Ameriką ir iš arti pamatyti kriminalinę šios didingos šalies pusę.
Tad apibendrinus, jeigu mėgstate baikerių temą, mėgstate kokybiškai papasakotas kriminalines istorijas ar tiesiog norite pasimėgauti gerai sukaltu filmu, Jeffo Nicholso surežisuotas filmas „Baikeriai“ neturėtų nuvilti.
Techninė juostos pusė
Kaip ir kiekvienas geras biografiniais motyvais papuoštas filmas, taip ir šis turi vieną didelį privalumą – nuostabų produkcijos dizainą bei tikroviškumu spinduliuojantį meninį apipavidalinimą. Filmas atrodo labai autentiškai, o dar specialus vaizdo pasendinimas, kuris leido nukelti mus į rodomo ekrane laikotarpio kino erą, padaro dar natūralesnį įspūdį.
Žinoma, 1960-ieji ekrane, o tai reiškia, jog fone turi skambėti gera tam laikotarpiui būdinga muzika. Ir jos filme pakankamai daug, nes čia skamba tokie hitai kaip The Animals „Talkin ’Bout You“, The Shangri-Las „Out in the Streets“, Muddy’io Waterso „Mannish Boy“ ar Cream „I Feel Free“. Ir tai tik maža dalis viso to gėrio, kuris buvo surinktas filmo garso takeliui.
Operatoriaus darbas, vaizdo montažas ir aišku garsas be jokių priekaištų, nes filmas susižiūri ne tik įtemptai, bet ir tuo pačiu maloniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip aš džiaugiuosi, kad po tos klounados „Sony“ studijos komiksais paremtame filme „Venomas“, Tomas Hardy’is sugrįžo prie rimtų ir brutalių vaidmenų, dėl kurių daugelis žmonių jį ir pamėgo. Ir šičia aktorius parodė visą savo talentą, dėl ko smagu, nes jo Džonis gavosi ne tik visos šios juostos cinkeliu, bet ir svarbia priežastimi, dėl kurios verta žiūrėti šį filmą.
Tiesa, pagrindiniu smuiku juostoje grojo „Elvio“ ir antrosios „Kopos“ žvaigždė Austinas Butleris, kuris irgi pasirodė iš gerosios vaidybinės pusės, bet visgi jo pernelyg gražus veidukas labai jau neharmoningai atrodė šalia Tomo ir kitų brutalių dėdžių. Kartu pagirti noriu ir Jodie Comer, nes be jos indėlio, tas pats Austinas nebūtų toks ryškus, o ir jos kelios itin emocionalios scenos buvo vienu iš svarbiausių šios juostos dramaturgijos variklių.
Filme be šios paminėtos trijulės, gauname dar aibę kitų talentų kaip Michaelas Shannonas, Mike’as Faistas, Boydas Holbrookas, Normanas Reedusas ir Damonas Herrimanas, kurie taip pat gavo ne vieną progą pasireikšti.
Verdiktas
„Baikeriai“ – brutalus atvirais epizodais, dramatiškas, savo istorija įtraukiantis ir nemažai bendro su „Anarchijos vaikais“ turintis tikrais įvykiais įkvėptas Jeffo Nicholso surežisuotas kriminalinio pobūdžio pasakojimas, kuris žavi niūrumu, bet tuo pačiu dar ir sugeba atskleisti išties įdomiai vieno konkretaus baikerių klubo užkulisius.
Na, o efektingas britų aktoriaus Tomo Hardy’io pasirodymas ekrane tampa papildomu šios juostos pliusu, nes seniai mes jo nematėme tokiame kietame ir bekompromisiame amplua.
