Apie ką mes čia…
Įdiegus namuose išmanųjį asistentą „AIA“, Kertiso ir jo šeimos gyvenimas kaip mat pagerėja, o psichologinę pagalbą sugebanti suteikti programa leidžia šeimynai palaipsniui įsigilinti į senas problemas bei rasti tinkamą būdą jas galiausiai išspręsti. Tačiau neužilgo „AIA“ nusprendžia savaip susidoroti su susiklosčiusiomis problemomis, kas gali kainuoti Kertiso šeimai gyvybę.
Kūrinio turinys
Prieš gerus kelis dešimtmečius žmonija galėjo tik pasvajoti apie dirbtinį intelektą, o dabar jis tapo neatsiejamu kai kurių profesijų darbo įrankiu, kuris tiesiog palengvina specialistams kasdienybę. Bet kine, pradedant kokiu nors Stanley’io Kubricko šedevru „2001 m. kosminė odisėja“ ar Jameso Camerono kultiniu hitu „Terminatorius“ ir baigiant „Ex Machina“ su „M3GAN“, šis pagalbininkas pristatomas iš itin neigiamos perspektyvos. Na, nes vyrauja tokia tezė, jog žmogus turi spręsti kas yra gėris, o kas blogis, o ne žmogaus sugalvotas kūrinys, kuris galiausiai gali kūrėjui atsukti nugarą.
Tad nenuostabu, jog beveik kiekvienas šią temą paliečiantis projektas gvildena panašias mintis. Tokiu yra ir šis naujas Jasono Blumo prodiusuotas filmas.
Tiesa, lūkesčių „Baimei“ neturėjau jokių, nes iš studijos „Blumhouse“ vadovo beveik visuomet galima tikėtis arba originalaus ir žiūroviškai įdomaus reginio, arba visiško niekam tikusio, bet patrauklią idėją turinčio filmo. Viduriuko beveik niekada nėra. Tad nusiteikti bet kokiam variantui iš šių dviejų paminėtų tiesiog nenorėjau. Ir manau, kad gerai padariau, nes tai, ką išvydau, buvo išties sunkiai žiūrimas pasakojimas, kuris asmeniškai man tapo vienu iš prasčiausių kino projektų apie dirbinio intelekto grėsmę.
O prastu šis filmas mano akimis yra dėl sunkiai įtikinamo, jokios įtampos neturinčio ir kartais netgi šypseną sukeliančio idiotiško siužeto, kuris vienu metu pavirsta į tikrą absurdo kupiną žanro parodiją. Nors jeigu tai būtų parodija, tai manau tikrai būtų galima užmerkti akis į rodomas ekrane nesąmones, bet ne, juosta pateikiama kaip į mokslinės fantastikos žanrą įvyniotas trileris.
Gelbėja čia tik trukmė ir aišku šioks toks bandymas sužaisti su intriga. Ji nuspėjama, bet daugmaž dėl jos ir galima stebėti šį nevykusį bandymą pašiurpinti kino entuziastus. Juokinga, jog prieš keturis dešimtmečius dienos šviesą išvydęs „Terminatorius“ ir dabar sugeba sukelti baimę, kai tuo tarpu naujas filmas, kuris vadinasi „Baimė“ ir kuris turėjo didesnes galimybes produkcijai, atrodo kaip nevykęs pokštas.
Apie personažus net nesinori kalbėti, nes tokių kvailų ir prastai įterptų į siužetą veikėjų su nenatūraliai išreikštais charakteriais reikėtų gerai paieškoti. Pradžioje, beje, jie dar turėjo neblogą potencialą atsiskleidimui, bet atsiskleidus ir susidūrus su dirbtiniu intelektu, viskas žlugo ir mes gavome kažkokį farsą.
Nežinau, ar verta šiuo atveju ką nors pridurti, nes tai tiesiog savo temoje ir žanre prastas kino pavyzdys, kurį galima drąsiai aplenkti.
Techninė juostos pusė
Pinigų, aišku, Jasonas Blumas savo filmams negaili, arba tiksliau, išnaudoja visą biudžetą maksimaliai, todėl net jo 3 milijonus kainuojantys projektai atrodo brangiai. Ir šiuo atveju panašiai pateikta ir ši juosta, kuri techniškai nėra tokia jau tragiška kaip jos scenarijus.
Vaizdo montažas žinoma chaotiškas, bet kameros darbas bei meninis apipavidalinimas nesukelia didesnio susierzinimo, o ir muzika atitinkama pačiam žanrui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ir aktoriai čia ne tokie jau prasti. Bent jau man po trilerio „Paieška“ Johnas Cho tapo visai geru aktoriumi, o ir „Fantastinių gyvūnų“ trilogijos žvaigždė Katherine Waterston taip pat moka vaidinti. Bet... Čia jie tiesiog buvo, nors ir retkarčiais matėsi jų bandymai norint išspausti kažką daugiau nei įprastas baimės kupinas emocijas veide. Antras planas subūrė Davidą Dastmalchianą, Lukitą Maxwell, Havaną Rose Liu, Keithą Carradine’ą ir Ashley Romans.
Verdiktas
„Baimė“ – prodiuserio Jasono Blumo ir režisieriaus Chriso Weitzo bendras projektas, kuris suglumina savo neįtikinamai nepatraukliu siaubu, kvailais dirbinio intelekto temą gvildenamais siužetiniais sprendimais, intriguojančia, bet tuo pačiu tuščia žanrine koncepcija.