Apie ką mes čia…
Sveriantis apie 270 kilogramų anglų kalbos profesorius Čarlis yra praradęs norą gyventi. Vienintelis jo gyvenimo malonumas ir, kartu, didžiausia bėda yra besaikis valgymas, tačiau net tai nepadeda jam užpildyti tos tuštumos, kurią jis jaučia praradęs mylimą žmogų. Tad supratęs, kad jam liko visai nedaug, Čarlis nusprendžia praleisti savo laiką su nuo jo nutolusia dukra Ele, kuriai už tai jis pasiūlo 120 tūkstančių dolerių. Taip prasideda judviejų pažinties kelionė, kuri nežinia, kur juos galiausiai nuves.
Kūrinio turinys
Šio filmo laukiau ne vien dėl to, jog jo režisierius yra Darrenas Aronofsky‘is ir pagrindinį vaidmenį atliko pagaliau po ilgos pertraukos į kiną sugrįžęs Brendanas Fraseris, bet ir dėl to, jog tai yra naujasis mano mylimiausios kino studijos „A24“ projektas. Todėl žinojau, jog manęs lauks ypatingas, meninis, intelektualus ir gilus pasakojimas, kuris turėtų padovanoti ypatingą patirtį kine.
Būtent būtent tokią patirtį aš ir gavau. Tačiau ši juosta yra skirta tikrai ne kiekvienam žiūrovui, nes, kaip ne kaip, tai į arthauso pusę linkęs projektas, kuris nesuteikia jokios pramogos, o tik liūdesį ir savotišką depresiją.
Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo atveju, Darrenas Aronofsky‘is ir toliau yra pasinėręs į religinę temą, kuri šiame filme pateikta pakankamai ryškiai. Bet maloniausia, kad visos su religija bei ta pačia Biblija susijusios metaforos nėra įkyrios, o kaip tik puikiai nušviečia žiūrovams visas svarbiausias filme išdėstytas mintis. Čia nemažai prasmingų citatų iš Šventojo Rašto ar aliuzijų į patį Dievą.
Nenoriu išsiplėsti, nes tokių vietų filme yra daug, o ir jos suteikia juostai itin stiprų pamatą. Ir visa tai, manau, jau turite patys pamatyti, nes nežadu čia palikti jokių „spoilerių“.
Bet, atmetus religinę filmo dalį, juosta mums siūlo dar itin graudų, nemalonų ir tiesiog milžinišką pyktį sukeliantį reginį apie neįgalaus žmogaus kovą su savo ydomis bei jo itin sunkų bendravimą su paaugle dukra. Tad žiūrėdamas filmą jaučiausi išties nekaip, nes iš jo sklido toks negatyvas ir neviltis, jog vienu momentu neištvėriau ir apsiverkiau.
Emocijos paima viršų, jeigu, žinoma, pavyksta įsigilinti į pačią problematiką. Be sunkaus, isteriško ir, tuo pačiu, nemalonaus tėvo su dukra bendravimo, filme yra dar kelios kitos temos, kurios, manau, aktualios daug kam iš mūsų. Dėl to priimti šį filmą yra dar sunkiau, nes ekrane mums pateikiama nenuspalvinta realybė. Vėlgi, negaliu atskleisti, apie ką kalbu, kad negadinčiau Jums peržiūros.
Personažai juostoje pateikti tiesiog fantastiškai, įtikinamai ir tikroviškai, todėl su dramaturgija čia viskas yra labai gerai. Ir aš nuoširdžiai nepamenu, kada filmo peržiūros metu jaučiau tokią neapykantą personažams. Ir taip, kalbu ne vien apie Elę, kuri man čia tapo vos ne savotišku antagonistu dėl savo bjauraus charakterio, bet ir apie patį Čarlį. Jo pesimizmo kupinas požiūris į gyvenimą buvo vienas iš stipresnių draminių šio filmo momentų, bet kartu ir labiausiai erzino. Nekalbu apie jo psichologinę ir fizinę būklę, labiau apie jo kategorišką užsispyrimą, kuris, žinoma, jam ir trukdė priimti teisingus sprendimus.
Beje, tai yra vienos erdvės filmas, todėl jeigu Jums patiko tokios dramos kaip „Tėvas“ ar „Kivirčas“, šis filmas savo struktūra yra pateiktas identiškai. Ne veltui jo pamatu tapo pjesė. Tik iš karto perspėju – tai lėtas, labai lėtas pasakojimas, todėl daug kam jis gali pasirodyti nuobodus, nes jam reikia kantrybės ir, aišku, atitinkamos nuotaikos. Apibendrinant, juosta puiki ir, asmeniškai man, viena iš geriausių 2022 metų iš JAV atkeliavusių dramų.
Techninė juostos pusė
Kaip jau užsiminiau, čia yra vienos erdvės filmas, dėl ko jis nelabai ir skiriasi nuo kitų tokio pobūdžio juostų. Manau, kad teisinga būtų pasakyti, jog didžiausiu šio filmo techniniu pliusu būtų tikroviškas grimas, kuris leido Brendanui Fraseriui pavirsti į 270 kilogramų sveriantį Čarlį. Be abejo, visas meninis apipavidalinimas, vaizdo montažas, kameros darbas ir garso takelis irgi nenuvilia. Filmas atrodo tikrai tvarkingai ir maloniai tiek akims, tiek ausims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šis filmas tapo dideliu aktoriaus Brendano Fraserio sugrįžimu į kiną, dėl ko aš nuoširdžiai džiaugiuosi, nes jau buvau jo pasigedęs. O ir tas didysis sugrįžimas gali jam pelnyti „Oskarą“, nes vaidino jis čia fenomenaliai. Kiek daug emocijų jis perteikė pradedant skausmu, neviltimi ir užbaigiant baime su džiaugsmu. Tad palinkėsiu, kad kovo 12 dieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose jis triumfuotų!
Taip pat pagirti noriu ir jauną bei visiems puikiai žinomą iš „Netflix“ hito „Keisti dalykai“ aktorę Sadie Sink, kuri, mano kuklia nuomone, atliko kol kas geriausią savo dar trumpoje karjeroje vaidmenį. Aš jos suvaidinto personažo nuoširdžiai nekenčiau, dėl ko patikėjau viskuo, ką ji veikė ekrane. Tipinė, bet labai ryškiai įkūnyta problematiška paauglė.
Kiti filmo aktoriai kaip Ty Simpkins, Hong Chau, Samantha Morton ir Sathya Sridharan pasirodė irgi neblogai.
Verdiktas
„Banginis“ – slegiantis, nemalonus, depresyvias nuotaikas sukeliantis, religiniais motyvais papuoštas, tikroviškas ir tuo pačiu pakankamai lėtai vystomas naujasis studijos „A24“ bei režisieriaus Darreno Artonofsky‘io darbas, kuriame galime pamatyti dar ir stulbinantį aktoriaus Brendano Fraserio sugrįžimą į didįjį kiną. Be jokių abejonių, vienas geresnių praėjusių metų filmų, kurio gal ir nesinorės greitu metu pakartoti, bet jis sugeba įstrigti atmintyje ilgam.
Filmo anonsas: