Tik ar Timas Burtonas, kuris pastaruosius dešimt metų ne itin žibėjo kine, nepavėlavo su šiuo projektu? Į šį klausimą atsakysiu šios apžvalgos metu.
Apie ką mes čia…
Turėjusios sugrįžti į savo senus namus, kuriuose kadaise patyrė tikrą košmarą, Delija ir Lidija atsiveža ir jauniausią šeimos narę Astridą. Sunkaus charakterio, ne itin draugiška ir išdaigas mėgstanti paauglė namo palėpėje aptinka kai ką, kas gali atverti vartus į pomirtinį dvasių pasaulį ir taip prikelti seniai užmirštą Dytzų šeimos priešą – Bytldžiusą.
Kūrinio turinys
Kažkada, naujų Timo Burtono filmų laukimas prilygo Kalėdoms, nes šis kino kūrėjas sugebėjo stebinti ne tik įdomiai papasakotomis istorijomis, bet ir originaliai atrodančiu jų pateikimu. Ir aš kalbu ne vien apie tuos laikus, kai dienos šviesą išvydo dabar jau modernia kino klasika laikomi šedevrai „Vabalų sultys“, „Edvardas žirkliarankis“, „Edas Vudas“ ar „Betmenas“, bet ir apie naujame tūkstantmetyje pasirodžiusius filmus kaip „Mano gyvenimo žuvis“, „Mirusi nuotaka“, „Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Didelės akys“ ir „Frankenvynis“. Ir visi šie filmai džiugino, tikrai džiugino, bet vėliau, kažkas atsitiko ir režisierius paskendo savo paties kartojime su neįdomiais bei žiūrovų nesugebėjusiais pritraukti filmais.
Ne veltui jis dingo iš kino ilgiems penkeriems metams ir daug kas jau pradėjo galvoti, kad Timo Burtono kino karjerai atėjo galas, kai jis 2022 metais pradėjo savo bendradarbiavimą su srautinių transliacijų platforma „NETFLIX“, kurioje pristatė populiarų serialą „Trečiadienė“. Bet ne, Timui tiesiog reikėjo laiko atsikvėpti ir rasti būdą sugrįžti galingai, kad apie jį vėl daug kas kalbėtų. O sugrįžimui jis pasirinko seną gerą strategiją – kultinio hito prikėlimą naujam gyvenimui. Tuo filmu ir tapo „Vabalų sultys“.
Kalbant apie pirmąją dalį, kuri asmeniškai man, gimusiam 1988 metais, asocijuojasi su vaikyste, nesukelia tokių sentimentų, kokius turiu animaciniam 1989 – 1991 metais pasirodžiusiam serialui. Kas nežino, o tikrai, daug kas nežino, serialas tapo tiesioginiu vaidybinės juostos pratęsimu, kuriame buvo dar geriau atskleista titulinio personažo esmė ir tam tikri jo paslaptingo gyvenimo užkulisiai. O ir serialo atmosfera išlaikė „burtonišką“ stilių, kas irgi tapo milžinišku šio animacinio projekto pliusu. Tad taip, norėdami geriau praleisti laiką kine su šiuo nauju filmu, turite būti matę tiek originalų filmą, tiek ir jo netiesioginį pratęsimą animaciniame formate.
Na, o kas liečia „Beetlejuice Beetlejuice“, tai šiuo atveju įvyksta tikras stebuklas, nes retai kada pamatysi dėmesio vertus ir originalui jokios gėdos nedarančius pratęsimus, kurie dar ir sukelia nemenką nostalgijos jausmą. Taip, žinau, kad neseniai tas pats buvo ir su nauja „Svetimo“ serijos dalimi, bet čia jau pasitaikė retas sutapimas.
Didžiausiais naujos dalies privalumais tampa sarkastiškas, juodojo humoro prifarširuotas, efektingai keistas ir kartu kraupiai patrauklus siužetinis pamatas, be kurio žiūrovas seanso metu negautų jokios didesnės pramogos apart standartinės antrų dalių schemos. Deja, negaliu kalbėti apie patį siužetą ir atskleisti jo paslapčių, tačiau vienaip ar kitaip, tai nėra labai jau originaliai pateikta istorija, kurią, kaip jau minėjau, gelbėja be galo gera atmosfera ir deramai į siužetinę liniją įterptas humoras.
Filmo personažai taip pat puikūs. Taip, juostoje pasirodo visi svarbūs pirmosios dalies veikėjai, bet ties jais neapsiribojama, nes Timas Burtonas nusprendė įtraukti į pasakojimą
jaunai žiūrovų kartai patrauklius personažus, kurių pateikimas išties džiugina. Na, o pagrindiniu veikėju čia tampa Astrida, Lidijos Dytz dukra, su kuria manau galėtų susitapatinti daugelis jaunuolių. Šis gerai parašytas ir svarbiausia, įdomus veikėjas, netgi kai kuriais momentais pranoksta savo motiną ir tampa vienu iš ryškiausių tęsinio kozirių. Antagonistai... Kaip čia pasakius. Klišiniai ir pernelyg nuspėjami savo veiksmais, bet vizualiai patrauklūs ir „burtoniškai“ keisti, o tai jau yra milžiniškas pliusas.
Na, o svarbiausias filmo akcentas – jo senamadiškai atrodanti visuma ir neprailgstančiai pristatytas veiksmas. Todėl juosta susižiūri žvaliai ir be jokio nuobodulio, kas aišku gerai, nes pirmiausia, „Beetlejuice Beetlejuice“ kūrėjai žadėjo gerą pramogą ir jie ją tikrai suteikia. Be to, smagu ir dėl Timo Burtono, kuris su šia juosta įrodė, jog kai kurie asmenys pernelyg greitai bandė palaidoti jo kino karjerą, kai tuo tarpu jis vis dar turi parako kurti išties kokybiškai atrodančius filmus.
Techninė juostos pusė
Žinant Timą Burtoną ir aišku „Vabalų sulčių“ vizualų stilių, būtų keista tęsinyje gauti ką nors kitokio. Tad režisierius čia neišradinėjo jokio dviračio, o pasitelkęs savo fantaziją, praplėtė išties turiningą pasaulį, išlaikydamas originalo stilistiką.
Na, net nesinori daugžodžiauti, nes tiek produkcijos dizainas, tiek ir meninis apipavidalinimas atrodo nepriekaištingai ir labai „burtoniškai“, o mistiniais elementais papuoštas garso takelis, kruopštus kameros darbas ir ne ką mažiau efektingas vaizdo montažas sugeba dar labiau įtraukti į šią nostalgišką kino kelionę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Koks gi tai būtų „Vabalų sulčių“ tęsinys, jeigu jame nepasirodytų ir savo ikoniškų vaidmenų vėl neatliktų Michaelas Keatonas, Winona Ryder ir Catherine O’Hara. Teisingai, nekoks. Tad visi jie čia ir suvaidino taip pat gerai.
Bet ir nauji veidai taip pat sugeba sužavėti. Be serialo „Trečiadienė“ žvaigždės Jennos Ortegos, filmas dovanoja išskirtinai įdomius Monicos Bellucci, Willemo Dafoe ir Justino Therouxo atliktus vaidmenis. O kiek čia dar kitų neblogų antro plano aktorių kaip Danny’is DeVito’as, Burnas Gormanas ar Arhuras Contis, kurie taip pat nebuvo pėsti ekrane.
Verdiktas
„Beetlejuice Beetlejuice“ – stebinančiai įdomus ir vizualiai patrauklus ikoniško 1988 metų Timo Burtono hito pratęsimas, kuris net tik sugeba sukelti nostalgijos jausmą originaliai juostai, bet tam tikrais aspektais ją pranokti dėka dar ryškesnių veikėjų bei juos įkūnijusių aktorių, kartais geriau pateikto juodojo humoro ir tiesiog ryškiau atrodančios išorės. O visa tai vainikuoja nenuobodžiai vystomas siužetas, kuris savo ruožtu dovanoja žiūrovams išties kokybišką pramogą kino salėje.