O dabar atėjo metas dar vienam šio talentingo ir itin lakią vaizduotę siaubui bei įvairioms keistenybėms turinčio kino kūrėjo darbui – psichologiniam siaubo trileriui „Beldimas į trobelę“, kurio pamatu tapo rašytojo Paulo Tremblay‘aus 2018 metais pasirodęs šiurpus siaubo romanas „Trobelė pasaulio gale“.
Apie ką mes čia…
Atostogaudama su savo tėvais atokioje miško trobelėje, mažoji Ven susipažįsta su paslaptingu Leonardu, kuris kartu su dar trimis bendražygiais atėjo su vienu tikslu – paimti juos įkaitais ir kartu išgelbėti žmoniją nuo galimos pasaulio pabaigos. Šeimai Leonardas suteikia išskirtinę galimybę padaryti svarbiausią jų gyvenime sprendimą, kuris nulems visos žmonijos egzistavimą.
Kūrinio turinys
Štai toks intriguojantis, bet nieko daugiau nepasakantis filmo siužeto apibrėžimas, kuris aišku buvo parašytas tik vienam konkrečiam tikslui – nesugadinti Jums peržiūros ir nepasakyti kai ko, kas galėtų atskleisti svarbiausią ir akylai pačių kūrėjų saugomą šio išskirtinio pasakojimo paslaptį. Tad iš karto raginu pasiruošti įdomiam, intriguojančiam, nenuobodžiam ir nenuspėjamam reginiui, kuris savo nežinomybe bei keliama įtampa prilygsta mano jau paminėtam 1998 metų kino hitui „Šeštasis pojūtis“. Bent jau aš visos peržiūros metu jaučiausi taip, lyg ir suprasdamas kas vyksta, bet, pasirodo, buvau maustomas gudriai sudėliotais siužetiniais sprendimais.
Visas šio gerai apgalvoto filmo stiprumas slypi dar ir tame, jog veiksmas vyksta vienoje konkrečioje lokacijoje, tad uždaros erdvės efektas šiai juostai tikrai davė savotiško cinkelio, dėl kurio bendra atmosfera buvo tokia nejauki ir sukelianti išties daug streso. Taip pat, kaip ir jam įprasta, M. Nightas Shyamalanas bando su žiūrovais žaisti psichologinį žaidimą, kuriame nėra daug kraujo ar itin atvirai demonstruojamo smurto, nes pati baimė čia yra keliama visai kitokiu būdu. Ir tai yra, mano nuomone, labai gerai, nes vien rodyti skerdynes ar kokias nors makabriškas nesąmones nėra per daug originalu ar baisu, o tiesiog elementariai šlykštu.
Pati filme gvildenama intriga ir esminė paslaptis yra glaudžiai susijusi su visais pagrindiniais veikėjais. O tai tik duoda jiems atskiro žavesio bei leidžia žiūrovams puikiausiu būdu su kiekvienu iš jų susipažinti individualiai, kad mes suvoktume jų veiksmų motyvaciją bei jų matomą pasaulėžiūrą.
Ypatingai man patiko pagrindinis blogiukas Leonardas, kuriuo neįmanoma nesižavėti, bet kartu jis sukelia labai nejaukius jausmus bei kartu šiurpina savo išraiškingai pateiktomis teorijomis. Bet be jo irgi buvo į ką pasižiūrėti. Manau, kad dramaturgija šiuo atveju visiškai nešlubuoja, nes veikėjai pateikti įdomiai, patraukliai ir emocionaliai.
Neišduodant nemačiusiems visiškai nieko svarbaus, pasakysiu, jog man asmeniškai po „Šeštojo pojūčio“ čia yra geriausias režisieriaus filmas. Ir kad ir kaip aš mėgstu „Ženklus“ bei „Skilimą“, visgi čia yra žymiai stipriau parašytas bei įgyvendintas scenarijus. Tad jeigu mėgstate mistiką, patinka M. Nightas Shyamalanas ir dievinate vienos erdvės filmus, šio trilerio Jums tikrai nevalia praleisti dideliame kino ekrane.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesni M. Nighto Shyamalano filmai, taip ir šis, nekainavo daug, bet ekrane kokybė tikrai matosi. Viena veiksmo erdvė, bet užtat kaip genialiai viskas čia pateikta. Kameros darbas nuostabus dėl viso psichologinio smurto pateikimo per artimą veikėjų prizmę, o vaizdo montažas, garso montažas ir, aišku, muzika suteikė šiai juostai labai specifinę ir itin įtraukiančiai atrodančią atmosferą. O ką jau kalbėti apie patį šauniai sugalvotą produkcijos dizainą ir nejaukų meninį apipavidalinimą. Trumpai tariant – kruopščiai įgyvendintas reginys akims ir ausims!
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, daug kas su manimi sutiks, jog „Amerikietiškų imtynių“ šou dalyvis Dave‘as Bautista yra žymiai geresnis aktorius nei kiti jo kolegos Dwayne‘as Johnsonas ir Johnas Cena. Ir šiame filme jis tą įrodo suvaidindamas bene geriausią savo karjeroje vaidmenį.
Bet filme ir be jo turime kitų šaunių aktorių, kurie gal ir nusileido Dave‘o charizmai, bet irgi sugebėjo įtikinti. O kalbu aš apie „Hario Poterio“ žvaigždę Rupertą Grintą, kuris pastaruoju metu vaidino prodiuseriniame M. Nighto Shyamalano „Aplle TV+“ platformos projekte „Tarnaitė“, iš populiaraus kriminalinio serialo „Proto medžiotojas“ žinomą Jonathaną Groffą, vieną pagrindinių serialo „Penivortas“ aktorių Beną Aldridge‘ą ir jaunąja Kristen Cui, kuri išties nustebino tokiu puikiai įkūnytu vaidmeniu.
Dar filme turime Nikki Amuka-Bird su Abby Quinn, bet šios dvi damos nebuvo tokios ryškios, kaip mano anksčiau paminėti aktoriai.
Verdiktas
„Beldimas į trobelę“ – nenuspėjamas, intriguojantis, šiurpus ir psichologinį spaudimą sukeliantis mistinio pobūdžio siaubo trileris, kuris džiugina ne tik gerai parašytu scenarijumi ir puikiai apgalvotais siužetiniais sprendimais, bet dar ir įrodo, kad režisierius M. Nightas Shyamalanas turi parako kurti tokius žiūroviškus, įtraukiančius ir originalumu pasižyminčius filmus, kokius jis kūrė prieš kelis dešimtmečius.
Filmo anonsas: