Apie ką mes čia...
Medicinos studentė Kortni, norėdama sužinoti ar yra pomirtinis gyvenimas, ryžtasi labai pavojingam eksperimentui – ji, padedama savo kolegų, kelioms minutėms miršta, kad galėtų sužinoti daugiau apie žmogaus kelią sustojus širdžiai. Po sėkmingo bandymo, tam pačiam eksperimentui ryžtasi ir kiti merginos bendražygiai. Viskas lyg ir puiku, tačiau po kelių dienų nuo jų kelionės anapus pradeda dėtis keisti dalykai. Visi tie, kurie buvo kelioms minutės mirę, regi keistas vizijas, kurios priveda prie didžiulės tragedijos...
Kūrinio turinys
Prieš eidamas pasižiūrėti šio žinomo filmo perdirbinio, kad galėčiau jį atitinkamai įvertinti, namuose peržiūrėjau originalią juostą, kuri mane dar kartą sužavėjo lygiai taip pat, kaip prieš gerus penkiolika metų, kai šį filmą pirmą kartą pamačiau per kažkokį televizijos kanalą. Ir iš karto po peržiūros supratau, jog naujas filmas nė iš tolo neprilygs senojo atmosferai bei idėjos pateikimui. Dėl visko kaltas buvo perdirbinio anonsas, kuris visiškai neviliojo peržiūrai kino teatre. Bet smalsumas nugalėjo ir galiausiai įvertinau šį Nielso Ardeno Oplevo filmą.
Kaip bebūtų keista, tačiau filmas susižiūrėjo visai neblogai, nors jo pateikimas tikrai nusileido originalui, kuris savo laikais buvo išskirtiniu projektu. Visgi pati idėja buvo šviežia ir nenuvalkiota, ko dabar trūksta šiuolaikiniams trileriams ir psichologiniams siaubo filmams.
Pati istorija vystoma iš kelių personažų prizmės, kad mes galėtume pamatyti skirtumus tarp jų kelionių į pomirtinį pasaulį. Ir tai yra stipriausias filmo momentas, kai mums leidžiama susipažinti su kiekvieno iš eksperimento dalyvių vizija. Kokios tos vizijos, žinoma, neatskleisiu, nes tai būtų tikrų tikriausias „spoileris“, bet kaip ir sakau, šios filmo vietos išties įtraukia ir leidžia pasimėgauti rodomais vaizdais, o kartu susitapatinti su tų personažų išgyvenimais.
Visa kita tai kvailas ir labai neapgalvotas trileris apie medicinos studentus, kurie elgiasi, lyg būtų „Jackass“ šou dalyviai. Originale viskas buvo apgalvota ir netgi pateisinama, o čia veiksmas vystomas labai greitai, be jokių pagrindinių filmų herojų motyvuotų veiksmų. Trumpiau tariant, tai atrodo maždaug taip:
– Klausyk, noriu padaryti eksperimentą. Turi mane nužudyti kelioms minutėms, kad aš pamatyčiau kas dedasi ten, anapus.
– Be problemų.
– Tai buvo tiesiog nuostabu.
– Puiku. Dabar mane nužudyk, aš irgi noriu.
Ir aš nejuokauju. Viskas buvo pateikta labai panašiai. Ir čia buvo kaltas scenaristo noras beveik visus herojus perkelti į pomirtinę būseną. Jeigu tai būtų su keliais personažais, kurie po to motyvuodami savo veiksmus galėtų plačiau atskleisti savo vidinius išgyvenimus atsibudus, būtų stipresnis poveikis bežiūrint šią juostą. O dabar gavosi labai blogai suplaktas miksas su pernelyg daug sudedamųjų dalių.
Kalbant apie personažus, tai buvo tipiniai siaubo filmų herojai, nors pats filmas kaip ir priskiriamas psichologinio trilerio žanrui. Iš karto man čia viskas priminė nuostabųjį 2012 metų filmą „Namas girios glūdumoj“ ir jo genialiai atrodančią satyrą siaubo filmų klišėms. Iš visų herojų, kurie priminė pagrindinius mano paminėto filmo personažų tipažus, įstrigo Rėjus, kuris bent jau priminė medicinos studentą. Visi kiti – tai kvailiai. Kitaip ir neapibūdinsi žmonių, kurie dėl kažkokio eksperimento ir pramogos žaidžia ne tik su savo, bet ir kitų žmonių gyvybe.
Įtampos filme nėra, bet užtat yra kelios visai geros siaubo scenos, kurios gali netgi visai neblogai išgąsdinti, kai mažiausiai to tikiesi. Tai irgi prisidėjo prie filmo pozityvių akimirkų. Kaip ir prisidėjo tas faktas, jog filmas neprailgsta, nors jo trukmė beveik dvi valandos.
Apibendrinant – tai visiškai nieko naujo nepateikiantis kino projektas, kurio galėjo ir nebūti. Bet, žinoma, tie žmonės, kurie nėra matę originalios versijos, liks nustebinti, nes idėja išties nebloga. Tačiau pats filmas vienkartinis, kurį galima pasižiūrėti ir namuose.
Techninė juostos pusė
Nenustebinęs savo istorija, filmas užtat pakeri techniniais išvedžiojimais. Pirmiausia, dėl itin gero operatoriaus darbo. Kiekviena kelionės anapus scena taip gerai nufilmuota, jog pati juosta tada žiūrisi labai skaniai ir nenuobodžiai.
Taip pat ir vaizdo montažas prisideda prie stipresnių filmo kozirių. Puikiai sumontuotos scenos su žmogaus sielos persikėlimu į kitą vietą bei tuo pačiu prie jo kūno budinčių draugų veiksmai.
Tuo tarpu garso montažas irgi nenuvilia. Tos kelios baisios scenos išties gerai nuteikia, nes būtent garso sustiprinimas tose vietose pridavė papildomo efekto bendrai juostos atmosferai.
Garso takelis neįsimenamas. Originalią juostą iki dabar prisimenu ir pamenu tas specifines bei labai mistines muzikines kompozicijas, kurios tapo neatsiejamu filmo komponentu. Čia, deja, muzika buvo visiškai monotoniška ir neturinti taip reikiamo mistinio prieskonio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Seniai Lietuvos kino ekranuose matyta Ellen Page nenuvilia. Ji čia žiūrisi visai neblogai, nors jos personažas ir yra labai kvailas bei nesukeliantis visiškai jokių emocijų stebint jos išgyvenimus dėl vieno įvykio, kuris bus parodytas žiūrovams kelis kartus. Filmo pradžioje ir einant link pabaigos.
Kiti aktoriai žiūrisi irgi maloniai. Ypač Nina Dobrev, kuri galėtų filme tiesiog stovėti kaip baldas, bet vis vien į ją būtų malonu žiūrėti. Tokia ji jau graži ir seksualiai patraukli. Užtat Diego Luna, nors ir neparodo nieko ypatingo, tampa visos šios istorijos atgaiva. Būtent jo suvaidintas Rėjaus personažas tampa esminiu visoje šioje istorijoje dėl jo būdo.
Taip pat filme pasirodo James Nortonas ir Kiersey Clemons. Jie nelabai ten ir ką vaidino, tačiau jų sekso scena buvo išties smagi. Na, kas žiūrės filmą supras, apie ką aš kalbu.
Vyšnaitė ant šio filmo aktorių kolektyvo tampa pirmosios dalies aktorius Kieferis Sutherlandas. Ir nors tai epizodinis vaidmuo, bet kaip maloniai nustebinantis ir sukeliantis nostalgiją originaliai juostai. Dėl to galima pasakyti ačiū filmo kūrėjams, kad jį pakvietė.
Verdiktas
„Besivaikantys mirtį“ – niekuo neypatingas kultinio filmo perdirbinys, kurio geriausiu momentu tampa techninės pusės varomoji jėga – kameros darbas ir montažas. Ir nors filmas savo siužetiniais vingiais, režisūriniais sprendimais, aktorių pasirodymais nenustebina, tačiau jis neprailgsta, o tai jau yra vienas didelis pliusas šiai režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo juostai.