Apie ką mes čia…
Prieš dvidešimt penkerius metus jie vienas kitam pasakė tą magišką žodį – TAIP! Vėliau išsiskyrė, o dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus, Deividas su Džordža skrenda lėktuvu į Balį, kad galėtų atkalbėti savo dukrą Lilę nedaryti tos pačios klaidos, kurią kažkada jie padarė dėl savo spontaniško įsimylėjimo. Ar jiems pavyks atkalbėti merginą? O gal ši kelionė jiems patiems taps lemtinga? Nežinia, nes Deividas ir Džordža nekenčia vienas kito labiau, nei bet kas kitas.
Kūrinio turinys
Kai tik pamačiau šio filmo anonsą, pagalvojau, kur man matyta ši istorija apie ne itin gerai tarpusavyje sutariančius tėvus, kurie nusprendžia sudėti tam tikram laikui karo ginklus ir susivienyti bendram tikslui. O gi daug kur, nes šis siužetas labai senas. Todėl iš „Bilieto į rojų“ tikėjausi bent vieno – smagios ir lengvai sukramtomos pramogos. Ir, tiesą pasakius, ją pajutau, todėl skųstis juostos banaliu siužetu ar klišėmis apipintais epizodais bei ne tokiais jau ryškiais dialogais nenoriu. Tai – pakankamai pozityvus ir net labai mielas filmas, kuris neša žinutę apie tėvų pernelyg milžinišką rūpestį vaikais, kai jie to net nereikalauja.
Humoro filme yra nemažai, kas, aišku, pagyvina peržiūrą ir neleidžia jaustis blogai, bet kartu humoras yra įspraustas į tam tikrus rėmus, kurie žiūrovams gali tapti šiokia tokia problema. Kalbu apie vyresniems žmonėms pritaikytą banaloką humorą, kuris galbūt nebus įdomus jaunimui, o subrendę kino lankytojai gali jame nerasti nieko, kas turėtų juos prajuokinti. Man, kaip mėgstančiam tokio tipo kiną, tai nesukėlė jokio diskomforto.
Du pagrindiniai veikėjai, Deividas su Džordža, filme išties neblogi, nors ir ne tokie ryškūs, kaip atrodė anonse. Tačiau susitapatinti su jais man nebuvo sunku, todėl, mano nuomone, jie atsiskleidė tikrai pagirtinai, o kas svarbiausia – įtikinamai. Deja, to paties negaliu pasakyti apie kitus personažus, kurie tiesiog nesugebėjo sudominti savo blankiu įsiterpimu į siužetą.
Tad apibendrinęs, galiu teigti, jog kaip komedija tai tikrai neblogas projektas, bet jis savo nuspėjamumu ir klišėmis visiškai neišsiskiria nuo kitų panašaus pobūdžio komedijinių projektų, todėl tikėtis kažko stebuklingo, einant žiūrėti „Bilieto į rojų“, tikrai nereikia.
Techninė juostos pusė
Privalumu tapo puikus kameros darbas, dėl kurio buvo galima vienu ar kitu momentu pasigrožėti nuostabiais peizažais ir akį kerinčiais kraštovaizdžiais. Vienu momentu net užsimaniau kur nors nukeliauti. Muzika filme savotiška, bet kartu ir nostalgiška, dėl to kartais buvo galima pasinerti į prisiminimus, kuriuose dominavo tokios dainos, kaip Run DMC hitas „It‘s Like That“ ar House of Pain „Jump Around“. Vaizdo ir garso montažas geras, meninis apipavidalinimas irgi nenuvylė. Vizualiai filmas atrodė tikrai šauniai ir jaukiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ko galima tikėtis vaidybos plane iš tokios itin paprasto pobūdžio komedijos? Dažniausiai nieko, net jeigu ekrane šmėžuoja puikūs bei daug apdovanojimų susižėrę draminiai aktoriai. Ir nors pagrindinis „Oskarus“ pelniusių aktorių Julios Roberts ir George‘o Clooney‘io duetas ne vieną kartą buvo matomas komedijose bei tai darė išties išskirtinai, čia visgi jie apsiribojo įtikinama, bet visiškai neypatingai atrodančia vaidyba, todėl ir jų įkūnyti personažai neatrodė pakankamai ryškiai, kad juos būtų galima ilgai prisiminti pasibaigus filmui.
Tačiau, kaip ten bebūtų, būtent mano paminėti aktoriai ir tapo visos šios juostos cinkeliu, kuris užgožė visą likusį kolektyvą, į kurį buvo patekę Seanas Lynchas, Kaitlyn Dever, Maxime‘as Boittieras, Lin Cooper Tang, Billie Lourd ir kiti.
Verdiktas
„Bilietas į rojų“ – standartinė ir pakankamai nuspėjama romantinė komedija, kurios didžiausiu turtu tampa tikrų kino ikonų Julios Roberts ir George‘o Clooney‘io smagiai nuteikiančios šėlionės prieš kamerą bei pozityvi ir vasara alsuojanti atmosfera. Ir to visiškai užtenka, kad pajustume paprastą, bet tuo pačiu nenuobodžią pramogą kine, kuri elementariai sugeba praskaidrinti nuotaiką po sunkios darbo dienos.