Apie ką mes čia…
Gyvendamas Jamaikoje ir matydamas aplink save nuolatinį skurdą, nusikaltimus, neapykantą, Bobas vieną dieną suvokia, jog pasaulį, kuriame jis gyvena, gali suvienyti meilė ir muzika. Ir šis jo kilnus tikslas netrukus išsipildo, kai visas pasaulis sužino apie jį – Bobą Marley‘į.
Kūrinio turinys
Iš vienos pusės džiugu, kad kiekvienais metais pasirodo vis daugiau įvairių kino projektų apie muzikos legendas, tačiau kartu su ta kiekybe ateina ir šioks toks nusivylimas, nes visi tie pasakojimai dažniausiai yra kuriami pagal tą patį biografinėms dramoms būdingą šabloną. Tad iš tokių daugmaž išskirtinai atrodančių projektų per pastarąjį dešimtmetį įvardyčiau tris – „Tiesiai iš Komptono“, „Purvas“ ir „Rocketman“.
Ir taip, tie filmai irgi pasižymėjo tuo pačiu šabloniškumu, bet bent jau man juos buvo smagu žiūrėti ne vien dėl geros dramaturgijos, bet ir tam tikrų specifinių aspektų pačioje pasakojimo manieroje. Na, o jeigu pasigedote šiame sąraše „Bohemijos rapsodijos“, tai šią juostą laikau geru pramoginiu filmu apie grupės Queen legendą, bet tai visiškai standartinis savo struktūra biografinis pasakojimas, kurio milžiniška finansinė sėkmė privertė daugelį kino studijų imtis to paties. Taip mes gavome beveik identiškai atrodančius filmus apie Whitney Houston gyvenimą ir Elvio Presley‘io legendą bei šią naują režisieriaus Reinaldo Marcuso Greeno sukurtą juostą apie Bobo Marley‘io kelionę į muzikos aukštumas.
Žiūrėdamas šį filmą nepamačiau visiškai nieko, kas mane nustebintų tiek iš kūrybinės, tiek iš meninės perspektyvos, nes tai yra pakankamai sausa, pernelyg trumpa, nors tuo pačiu ir žiūroviška juosta, kurios tikslas buvo perduoti žiūrovams Bobo Marley‘io žinutę apie lygybę. Ir misija, sakyčiau, pavyko, bet, mano nuomone, apie tokią asmenybę ir jo išties nelengvą gyvenimą buvo galima sukurti žymiai solidesnį pasakojimą, o ne prabėgom prasieiti per faktus, kuriuos kiekvienas gali sužinoti atsidaręs „Wikipedia“ puslapį.
Tad dramaturgiškai šis filmas nepaliečia taip stipriai, kaip tą padarė tą pati „Bohemijos rapsodija“. Ir kalbu ne vien todėl, kad Queen yra plačiau žinoma grupė ir jų muzika dažniau buvo grojama, bet ir pats šis mano paminėtas 2018 metų filmas atrodė taip, lyg buvo sukurtas iš meilės, ko nepamačiau žiūrėdamas „Bob Marley: One Love“.
Personažai taip pat iki galo neišdirbti, o tai keista, nes režisierius jau ne vieną kartą dirbo su filmais, pasakojančiais apie iškilias asmenybes. O čia elementariai pritrūko kažkokio cinkelio, nes žiūri į juos ir matai kartoną. Neįtikino nei Bobas ir jo pasikeitimas, nei žmonos vaidmuo jo spalvingame gyvenime. Tad taip, pagrindiniai veikėjai atsiskleidžia vangiai ir neįdomiai, kas, be abejo, kerta per bendrą juostos dramaturgiją. Antraplaniams personažams jokių priekaištų, nes tai standartiniai statistų funkciją atliekantys žmonės.
Ech... Nesinori man daugžodžiauti šiuo atveju, bet asmeniškai patyriau nusivylimą filmu, kuris kaip ir skleidžia geras emocijas bei sugeba prisibelsti prie žiūrovų su paprasta žinute, nors visuma tiesiog atrodo tokia neįdomi ir niekuo neišsiskirianti nuo kitų panašaus pobūdžio filmų, jog net nežinau, ar verta šį filmą žiūrėti kine. Tačiau čia tik mano toks požiūris, nes jeigu mėgstate biografinius filmus apie muzikantus arba tiesiog esate Bobo Marley‘io kūrybos gerbėjai, galite surizikuoti ir pasižiūrėti. Gal kaip tik šis filmas jums padarys gerą įspūdį, ko, deja, negaliu pasakyti apie save.
Techninė juostos pusė
Techniniai filmo niuansai neblogi. Tiksliau, jeigu kalbėsime apie rodomo ekrane laikotarpio autentiškumą, viskas ekrane atrodo tvarkingai. Produkcijos dizainas labai primena kitus jau mano ne vieną kartą paminėtus biografinius projektus, bet tai visiškai netrukdo, nes iš esmės pati juosta žiūrisi maloniai. Kameros darbas galėjo būti atviresnis, bet kai filmo cenzas N-13, negali daugiau reikalauti iš režisieriaus.
Vaizdo montažas šiek tiek chaotiškas, nes žiūrint filmą jaučiasi, jog finalinio montažo etape jis buvo gerokai sutrumpintas. O muzika... Na, ji nuostabi. Būtent muzika ir visokios fone skambančios rodomam regionui būdingos melodijos dažnai gelbėja šią juostą nuo visiškos monotonijos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių pasirodymai nėra labai išskirtiniai. Ir ne dėl to, jog, pavyzdžiui, Bobą Marley‘į suvaidinęs Kingsley‘is Benas-Adiras nėra labai į jį panašus, o dėl to, kad didelio įsitraukimo į kuriamo personažo įvaizdį nesimatė. Na, nepatikėjau, jog čia buvo Bobas, o ne jį įkūnijęs Kingsley‘is. Iš dalies patiko man Lashana Lynch, nes ji turėjo kelias tokias dramatiškesnes scenas, todėl jeigu jau kalbėti apie geriausią pasirodymą šiame filme, manau, kad jis atitektų būtent jai.
Dar filme turėjome tokius žymesnius aktorius kaip Jamesas Nortonas, Michaelas Gandolfinis, Umi Myers, Anthony‘is Welshas ir Tosinas Cole‘as.
Verdiktas
„Bob Marley: One Love“ – pretenzingas, bet pernelyg trumpas, šiek tiek chaotiškas ir visiškai niekuo neišsiskiriantis nuo kitų biografinių juostų projektas, kurio svarbiausiu akcentu tapo išties neblogai ištransliuota žinutė apie lygybės ir meilės svarbą žmonijai. Tačiau nei aktoriai, nei režisierius, nei pats scenarijus nenusipelno pagyrimo vien dėl taip sausai, neįdomiai ir kartais nuobodžiai pristatytos istorijos.
Filmo anonsas: