Apie ką mes čia…
Pripetės mieste dirbantis gaisrininku, Aleksejus vieną dieną netikėtai sutinka savo buvusią mylimąją Olią, kuriai jis iki šiol jaučia šiltus jausmus. Šis susitikimas priverčia vyrą peržvelgti planus į ateitį ir pagaliau prisipažinti jo širdį pavergusiai merginai apie savo, per tiek metų neišblėsusius jausmus. Tačiau jų laimė trunka neilgai, nes šalia esančioje Černobylio atominėje elektrinėje įvyksta katastrofa, kuri ne tik sujaukia judviejų planus, bet dar ir milijonams žmonių gresia mirtimi. Aleksejus yra priverstas skubėti į pagalbą ir kartu su dviem kitais drąsuoliais ryžtis misijai, iš kurios jie tikėtina negrįš.
Kūrinio turinys
Kaip jau minėjau pačioje pradžioje – tai nėra joks atsakas „HBO“ serialui, kuris sukėlė tiek daug diskusijų ir šurmulio visame pasaulyje. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Šis projektas buvo suplanuotas žymiai anksčiau nei „Černobylio“ serialas, o ir jo filmavimo startas įvyko lygiai po savaitės nuo pirmojo serialo epizodo pasirodymo. Kas nežino, tai tokio masto projekto, kaip šis Danilos Kozlovskio režisuotas filmas, pasiruošimas trunka labai ilgai, dėl ko akivaizdu, jog tai tapo paprastu sutapimu. O kalbant apie atsaką, kurį žadėjo rusai, tai jis bus pristatytas kažkokiame propagandiniame rusų kanale ir jo premjera turi įvykti šių metų gale ar kitų pradžioje. Va tada mes ir pamatysime tą „tikrąją“ 1986 metų įvykių versiją. O dabar šiek tiek pakalbėkime apie šį filmą.
Eidamas filmo žiūrėti į kiną žinojau, kad visos šios istorijos epicentre atsidurs ne katastrofa Černobylio atominėje elektrinėje, o meilės istorija, kurios fone vyks šie kraupūs įvykiai. Todėl nepasijutau apgautas. Tačiau tie žiūrovai, kurie eidami į šį filmą tikėsis pamatyti maždaug tai, kas buvo pateikta seriale, gali nusivilti. Čia yra toks mano perspėjimas, kad žinotumėte, kas Jūsų lauks peržiūros metu.
Pati istorija yra padalyta į kelias siužetines linijas, kuriose buvo bandoma vystyti kai kurias rodomame laikotarpyje aktualias temas. Ir tai mano nuomone yra didesnė filmo problema, nes režisierius nesugebėjo iki galo aiškiai išgvildenti tų kelių temų, kurios ne tik buvo vystomos filme, bet ir kurios turėjo sukurti žiūrovui reikiamą emocinį pamatą tam, kad jis peržiūros metu galėtų nuoširdžiai jaudintis ir dėl herojų, ir dėl tragedijos. Deja, bet tai neįvyksta, nes istorija šokinėja nuo vienos temos prie kitos, kol galiausiai net sunku suprasti, ką labiau norėjo išryškinti kino kūrėjas – meilę-seilę ar visgi didvyriškumą.
Meilės istorija, kuri tapo pamatu bendram reginiui, atrodo pernelyg sausa, naivi, banali ir tiesiog nuvalkiota, dėl ko stebint ją susidaro kažkoks deja vu jausmas, jog jau ne kartą mes tai matėme. O ir įtikinti ši istorija nelabai galėjo, nes sunku yra tiesiog susitapatinti su herojais, kurie nesukelia visiškai jokių emocijų. Užtat Černobylio katastrofa pagyvina veiksmą ir bent jau kažkiek leidžia pasinerti į rodomų įvykių sūkurį. Gaila, kad tai pateikiama pernelyg blankiai ir ne taip dramatiškai kaip seriale.
Kalbant apie personažus, tai jie pateikti iš ganėtinai karikatūrinės perspektyvos, o jų atsiskleidimas ekrane irgi atrodo pernelyg šaltas ir neturintis jokio emocinio ryšio su žiūrovu. Todėl ekrane mums yra pristatomos žmonių ekspozicijos, kuriomis ne tik sunku patikėti, bet ir kurios nesugeba sukelti visiškai jokios simpatijos. Ir kalbu aš apie beveik visus esminius filme pasirodžiusius personažus. Trečiaplaniai ir masuotėje pasirodę žmonės buvo žymiai autentiškesni nei tie, kuriems buvo patikėtas pirmas planas.
Tiesa, juostoje dar galima išvysti tam tikrus rodomo laikotarpio neatitikimus, neįtikinamą žmonių elgesį ir kai kuriuos sprendimus, kurių niekada negalėtų įvykdyti ekrane rodomi savo srities profesionalai kaip pavyzdžiui kokie gaisrininkai. Čia neišsiplėsiu, bet tiesiog, jeigu žiūrėsime į šį filmą iš labai rimtos pozicijos, galima jame atrasti labai daug su tikrove nesusijusių momentų.
Visumoje, tai vienkartinis, nors ir visai žiūrimas pasakojimas, kuris ne tik netampa jokiu atsaku „HBO“, bet dar ir nebando reikiamu būdu pagerbti tuos, kurie pasiaukojo vardan kitų žmonių likimo. Todėl jeigu ignoruosite šią juostą, tai visiškai nieko nepraleisite.
Techninė juostos pusė
Matosi, kad filmui buvo skirti tikrai nemaži pinigai (689 milijonai rublių), todėl vizualiai jis atrodo pagirtinai ir ne pigiai. Labiausiai patiko man pats meninis šio projekto apipavidalinimas, kuris žinoma turėjo savo minusų dėl tam tikrų rodomo ekrane laikotarpio neatitikimų, bet visumoje viskas susižiūrėjo išties maloniai. Taip pat kokybiškai atrodė ir pats kameros darbas, kurio dėka ekrane kartais buvo sukuriama savotiška įtampa, o staigesni kameros judesiai tik dar labiau tą įtampą paryškino.
Garso ir vaizdo montažas nesukėlė man jokio nepatogumo seanso metu, kaip ir muzika, kurios dėka buvo bent jau kažkiek įgauta šiokia tokia epiška ir dramos suteikianti atmosfera. Bet specialieji efektai tam tikrais momentais šiek tiek rėžė akis dėl akivaizdžiai matomo CGI. Bet čia jau pernelyg dėl to skųstis nereikia, nes juosta visgi nekainavo 100 milijonų dolerių. Tad bendras reginys techninės pusės atžvilgiu sukelia pozityvų įspūdį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo režisierius ir prodiuseris Danila Kozlovskis ir vėl nusprendė niekam kitam nepatikėti pagrindinio vaidmens, o pats viską padaryti, nes jis būdamas režisieriumi žinojo, kad jo viziją gali įgyvendinti tik jis pats. Ir kaip visuomet jis suvaidino save – Danilą Kozlovskį, kuris yra tikrų tikriausias didvyris, vyrų vyras ir moterų numylėtinis, kuris net gali išgelbėti milijonus žmonių nuo mirtinos radiacijos. Bet jeigu rimtai, tai vaidino jis kaip visuomet – vidutiniškai ir kartais pervaidindamas su emocijomis, kurios buvo ne vietoje ir ne lauku.
Kiti filmo aktoriai, kuriems kažkokiu keistu būdu visgi pavyko gauti ekraninio laiko, kuris turėjo būti skirtas Danilai Kozlovskiui, pasirodė normaliai. Nesakyčiau, kad ekrane buvo pademonstruota kažkokia labai iškyli vaidyba, bet jais buvo galima patikėti labiau nei pagrindinio vaidmens atlikėju. Todėl iš jų visų paminėčiau labiausiai išsiskyrusius iš minios. O jais tapo Filipas Avdejevas, Oksana Akinšina, Nikolajus Kozakas ir Ravšana Kurkova.
Verdiktas
„Černobylis. Bedugnė“ – be galo naivus, pernelyg supaprastintas savo dramaturgija, nuvalkiotais siužetiniais vingiais papuoštas ir medine Danilos Kozlovskio vaidyba pagardintas reginys, kurio techniniai aspektai ir neįkyrus rusiškos propagandos kišimas į siužetą pavertė šią melodramą į visai žiūrimą dviejų valandų kino projektą.