Apie ką mes čia…
Atostogaudama su savo seserimi saulėtoje Sicilijoje, iš Kalifornijos kilusi Sofija net nesitikėjo, jog savo paskutinio vakaro Italijoje metu susipažins su žaviu Džulio bei keliais jo bičiuliais. Tačiau iš pažiūros smagiai prasidėjęs jos bendravimas su vietiniais, aistra ir noras išbandyti kažką naujo, netrukus perauga į tikrą kriminalą, kurio epicentre ir atsiduria Sofija. Merginos laukia ne vienas išbandymas, kurio baigtis gali nulemti jos pačios ateitį.
Kūrinio turinys
Tokie filmai apie atostogas ir pavojus, užmegztus netipinius santykius ar kriminalą pastaraisiais metais tapo itin geidžiamais tiek kine, tiek ir įvairiose platformose, nes dėl visko yra kalta stulbinanti niekingo lenkų brudo „365 dienos“ sėkmė. Tad vos tik pamatęs šios naujos juostos anonsą pagalvojau, kad tai gali būti prastas filmas, bet šią mintį dalinai sujaukė režisieriaus pavardė. Visgi šis žmogus yra surežisavęs ne vieną puikų projektą, o „Ieškantys laimės“ tai išvis yra vienu iš labiausiai įkvepiančių XXI amžiaus filmų. Tad vien dėl to nusprendžiau duoti šansą „Dabar ir visada“, nors ir kaip primityviai atrodė jo reklaminė kampanija. Deja, tai nepadėjo, nes šįkart nuojauta manęs nenuvylė ir gavau nekokį reginį.
Didžiausia šio filmo problema slypi jo visiškai neįtikinamame siužete, kuris dar šlubuoja nuo kelių žanrų pertekliaus, dėl ko jį žiūrint sunku suvokti, kokiam gi žanrui jis priklauso – ar tai melodrama, ar tai trileris, ar tai kriminalinio pobūdžio pasakojimas, nes nei vienas iš šių paminėtų žanrų nėra išryškintas taip, kad peržiūros metu būtų tiesiog aišku, kaip reaguoti į susiklosčiusias situacijas. O blogiausia, jog visos tos situacijos yra taip iš piršto laužtos, jog jokio originalumo ar bent jau pastangų pristatyti kokią nors patrauklią žiūrovui istoriją nėra. Ypač atsižvelgus į tą faktą, jog pats filmo veiksmas vyksta vienos nakties intervale. Na, nebent galima viską suversti į tai, jog veikėjai yra visiškais idiotais (dar itin liberaliai juos apibūdinau) ir jų idiotiški veiksmai parodo, kokiais idiotais jie yra. Bet čia nėra komedija, kad taip reaguoti. Trumpai kalbant, nei vienas žmogus, nei vienas, taip nesielgtų kaip jie. Ypač mergina, kuri atostogauja sau svetimame mieste ir mosikuoja ginklais į visas puses.
Įtampos filme kažkiek yra, yra ir intriga, nes nors ir ekrane matome idiotus, jų likimas iki galo nėra aiškus, bet kas iš to, kai tokie personažai sukelia ne itin malonias emocijas ir neįmanoma dėl jų jaudintis, nes beveik kiekvienas jų sprendimas yra toks nelogiškas ir absurdiškas, kad sunku net susikaupti. Tad taip, natūralumo filme irgi nėra, na, gal tik pradžioje, kai pagrindinė veikėja neįsivelia į nemalonumus ir tada prasideda visiškas chaosas.
Apibendrinus, nes tiesiog neturiu čia ką pasakoti, manau, jog šis filmas yra toks pat prastas kaip ir „365 dienos“ bei kiti panašūs pagal tą patį modelį sukurti romantiniai trileriai, todėl jeigu kažkam patinka toks kinas, gali nueiti į kiną, o aš savo ruožtu raginčiau jo vengti.
Techninė juostos pusė
Tiesa, chaosas buvo jaučiamas ne vien skylėtame siužete, bet ir vizualiame kontekste, nes tokio erzinančio savo drebančios kameros judesiais operatoriaus darbo man seniai neteko matyti kine rodytame filme. Vaizdo montažas irgi ne iš geriausių, todėl istorija šokinėja pernelyg greitai nuo vieno įvykio prie kito, dėl ko visiškai neįmanoma į ją įsijausti. Bet kas ten norėtų įsijausti, kai toks siužetas.
Garso takelis neblogas ir tai bene vienintelis techninės dalies momentas, kuriuo nesinori skųstis. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas iš bėdos, nors tos tikros Sicilijos grožio filme irgi yra per mažai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba... Kas čia ką sakė apie vaidybą? Jos filme elementariai nėra, nes ekrane yra pristatyti žavūs, bet visiškai jokio atsidavimo profesijai nedemonstruojantys asmenys. Tad manau, užteks paminėti ryškiausius ekrano veidus kaip Elena Kampuoris, Saulis Nannis, Lorenzas Richelmy’is ir Yanas Tualas.
Verdiktas
„Dabar ir visada“ – per daug chaoso tiek žanriniame pasirinkime, tiek ir pačiame siužete turintis romantinio pobūdžio kriminalinis trileris, kuris visiškai neįtikina nei aktoriais, nei techniniais sprendimais, nei režisūra, o tik glumina savo noru būti panašiu į niekingą filmūkštį pavadinimu „365 dienos“.