Apie ką mes čia…
Praėjus keliems dešimtmečiams po šiurpaus incidento „Overluko“ viešbutyje, sunkią psichologinę traumą gavęs Denis Torensas sugebėjo išsikapstyti iš savo bėdų ir košmarų, kurie jį kamavo ilgus metus. Tačiau ne ilgam. Jis net nenutuokia, kad greitai jam teks vėl sugrįžti į savo praeitį ir susidurti su senais bei visiškai naujais demonais, kurie jo laukia paslaptingame viešbučio „Overlukas“ kambaryje, pažymėtame numeriu 237.
Kūrinio turinys
1980 metais pasirodęs Stanley‘io Kubricko filmas „Švytėjimas“, kuris dalinai buvo paremtas Stepheno Kingo kūriniu, sulaukė nemažai kritikos bei buvo išpeiktas paties rašytojo dėl savavališkos šios istorijos interpretacijos, kurią nusprendė pateikti legendinis režisierius.
Tačiau, laikui bėgant, filmas įgavo kultinio statusą ir dabar yra laikomas vienu geriausių visų laikų siaubo žanro atstovu. Tad nenuostabu, jog buvo kilęs didelis ažiotažas po to, kai studija „Warner Bros.“ nusprendė ekranizuoti žymios knygos pratęsimą. Visus domino, kas iš to gausis, nes knyga sulaukė dvejopų įvertinimų – vieni ją gyrė, kiti spjaudėsi ir sakė, kad rašytojas išsikvėpė bei neturėdamas nieko naujo pasiūlyti bando išvažiuoti ant buvusios šlovės ir žinomų kūrinių populiarumo.
Pats praverčiau šį literatūrinį kūrinį besiruošdamas ilgai lauktai premjerai ir man knyga pasirodė pakenčiama, nors ir ne tokia stipri, kaip pirmtakas. Todėl eidamas į filmą galvojau, kaip man jį vertinti – ar kaip ekranizaciją, ar kaip Stanley Kubricko juostos tęsinį?
Nusprendžiau tą padaryti pagal pastarąjį variantą. Kodėl? Nes pats Stanley‘is Kubrickas buvo neblogai nutolęs nuo tam tikrų 1977 metais išleistos knygos aspektų, kas ir įsiūtino rašytoją. Vertindamas juostą kaip tiesioginį legendinio filmo tęsinį, galiu iš karto pasakyti – tai gėdos originalui nedarantis projektas, kuris maloniai nustebino ne tik dėl savo gerai parašyto scenarijaus, bet ir kokybiškų siaubo elementų.
Pasakoti apie ką yra filmas nenoriu, nes nenoriu niekam sugadinti peržiūros, todėl užsiminsiu tik apie kelis šios juostos turinio aspektus, kurie, mano nuomone, verti paminėjimo.
Pirmiausia – tai yra labai glaudžiai su originaliu filmu susijęs pasakojimas, todėl jeigu nežiūrėjote Stanley‘io Kubricko filmo, Jums bus labai sunku įsivažiuoti į tai, kas bus rodoma ekrane. Visgi režisierius nusprendė nedaugžodžiauti, o tik momentais užsiminti apie praeitį ir pateikti kelis svarbius elementus iš originalios juostos. Patikėkite, kelios scenos privertė nuoširdžiai paploti dėl filmo kūrėjų pastangų susieti šią istoriją su pirmtake pateiktais siužetiniais vingiais.
Antra – herojai. Filme pagrindiniu smuiku groja suaugęs Denis Torensas, kuriam prieš tris dešimtmečius teko išgyventi ne itin malonius laikus „Overluko“ viešbutyje, kai jame siautėjo jo pakvaišęs tėvas. Šis suaugęs vyras turi ką papasakoti ir parodyti, tad ir personažas atsiskleidžia labai įdomiai.
Visą filmo rodymo laiką neįmanoma nesuprasti jo motyvų ir jo požiūrio į susiklosčiusią situaciją, tad ir susitapatinti su juo nėra sunku. Visgi tai ryškiausias filmo veikėjas, kuriam simpatizuoji nuo pradžios iki pat finalo. Jam į pagalbą, aišku, ateina keli nauji personažai, kurių atskleidimas reikštų šiokį tokį „spoilerį“, todėl neminėsiu jų, o tik užsiminsiu, kad kiekvienas iš Deniui talkinusių herojų buvo itin įtikinantis. Ypatingai - pagrindinis filmo antagonistas, kurį drąsiai pavadinsiu vienu iš geriausiai pateiktų šių metų siaubo filmuose blogio įsikūnijimų.
Trečia – siaubo elementai. Aš žiūriu labai daug siaubo filmų ir mane nustebinti kraupiais epizodais išties sunku, bet šis filmas, didžiulei mano nuostabai, sugebėjo tą padaryti. Kiekvienas baugus elementas šioje juostoje leido sukurti savotiškai niūrią atmosferą, kuri privertė kartais labai nerimauti, nes buvo pakankamai sunku nuspėti, kada ekrane įvyks kažkas šiurpaus.
Ir tokių siaubo elementų čia ne vienas ir ne du. Todėl jeigu lyginčiau šį filmą su originalu, šiame yra žymiai daugiau baisių momentų. Anas filmas tiesiog buvo idealiau sukaltas kaip bendra istorija, todėl jis ir atrodė taip baisiai.
Apibendrinus, nes manau, kad šį filmą reikia eiti žiūrėti neturint pernelyg daug informacijos apie jo istoriją, pasakyčiau, jog tai idealiai atrodantis tęsinys. Juosta gal ir neprilygsta Stanley‘io Kubricko režisūrai ir jo meniniams sprendimams, bet irgi sukurta su meile ir atsidavimu, dėl ko ją žiūrint kyla elementari pagarba Mike‘ui Flanaganui už jo profesionaliai atliktą darbą.
Techninė juostos pusė
Šio filmo meninis apipavidalinimas yra tiesiog fantastiškas. Pradedant grimu, dekoracijomis, herojų kostiumais ir šukuosenomis bei užbaigiant pasirinktomis lokacijomis, galima tik pagirti juostos kūrėjus, kurie taip preciziškai sugebėjo visa tai perkelti į ekranus. Specialiųjų efektų filme irgi yra, bet jie nelabai ir pastebimi, nes įsijautimas į istoriją kartais leido užmerkti akis į kai kuriuos CGI elementus.
Iš kitų techninės dalies aspektų didžiausią įspūdį man padarė kameros darbas, už kurį buvo atsakingas ne vieną kartą su režisieriumi bendradarbiavęs Michaelas Fimognari. Kaip ir ankstesniuose judviejų projektuose, taip ir čia filmas buvo nufilmuotas labai tvarkingai ir įdomiai. Keli kameros sprendimai, kuriais mus pamalonino operatorius, privertė pajusti nemažą nuostabą, dėl ko ir scenos įgavo visiškai kitokių spalvų.
Garso ir vaizdo montažas be jokių priekaištų, nes viskas šiuo atveju buvo pateikta labai preciziškai. Garso takelis geras. Jis kažkiek priminė originalą, bet ir naujos muzikinės kompozicijos paįvairino siaubo scenų pateikimą, dėl ko atmosfera filme buvo išties baugi ir sukelianti nemažai įtampos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo aktoriai taipogi nenuvilia. Puikiai dėl Ewano McGregoro talento įkūnytas suaugęs Denis Torensas tapo filmo pažiba, o jam talkinanti Rebecca Ferguson išvis vietomis pavogė šou dėl savo itin daug žavesio turinčio personažo pateikimo. Manau, kad jiedu sukūrė stiprius ir įdomius vaidmenis, kuriems neprilygo nei vienas kitas šiame filme pasirodęs aktorius.
Antraplaniuose vaidmenyse filme buvo galima pamatyti talentingąjį Jacobą Tremblay‘ų, kuriam jau nebe pirmą kartą tenka vaidinti siaubo filmuose, Kyliegh Curran, Carelą Struyckeną, Cliffą Curtisą, Bruce‘ą Greenwoodą ir kitus. Visi šiame filme pasirodę aktoriai pademonstravo ganėtinai neblogą ir įtikinamą vaidybą.
Verdiktas
„Daktaras miegas“ – solidžiai įgyvendintas ir nemažai išgąsčio siūlantis legendinio Stanley‘io Kubricko šedevro „Švytėjimas“ pratęsimas, kuris džiugina ne vien įdomiai pateikta ir labai įtraukiančia istorija, bet ir įtikinamais aktorių pasirodymais, originaliais siaubo elementais bei akis džiuginančiais techniniais sprendimais, leidusiais akimirksniu pasinerti į Stepheno Kingo fantazijos pasaulį.
Filmo anonsas: