Tad toks stulbinantis finansinis rezultatas parodė, jog tik visagalės komiksų ekranizacijos gali priversti žiūrovus sugrįžti į kino teatrus.
Ir dabar, po beveik penkių mėnesių tylos į kino ekranus veržiasi naujasis „Marvel“ hitas – „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“, kurio režisieriumi tapo visų mylimos 2000-ųjų „Žmogaus-voro“ trilogijos kūrėjas Samas Raimis. Ar jam pavyko su šiuo nauju projektu įnešti kažką ypatingo į „Marvel kino visatą“?
Apie ką mes čia…
Po dramatiškų įvykių Niujorke ir uždrausto burto panaudojimo, daktaras Styvenas Streindžas yra priverstas susidurti ne tik su savo neapgalvoto poelgio pasekmėmis, bet ir gelbėti pasaulį nuo iš pradarytos multivisatos artėjančios grėsmės. Vienintelis, kas gali jam padėti, yra Vanda. Bet ir ji turi asmeninių nuoskaudų, kurios gali tik dar labiau komplikuoti susidarusią situaciją. Ar daktarui pavyks normalizuoti situaciją? O gal jau yra per vėlu ir nepavydėtinas Žemės likimas yra nuspręstas? Į šį klausimą nėra tikslaus atsakymo.
Kūrinio turinys
Man visai patinka ketvirtoji „Marvel kino visatos“ fazė, nors ji kol kas neatrodo taip, lyg lydėtų mus prie didingų dalykų, kaip buvo „Begalybės sagoje“. Taip pat, norint suvokti kai kuriuos naujos fazės įvykius, yra patartina pasižiūrėti vaidybinius serialus, kuriuose pateikti įvykiai yra išties glaudžiai susiję su šia kino serija. Ypatingai tai liečia šį naują filmą, prieš kurį reikėjo pasižiūrėti tokius serialus, kaip „Vanda/Vizija“ ir „Lokis“. Nemačiusiems kai kurie momentai filme gali būti painūs ir nelabai suprantami. Gali atrodyti taip, lyg pateiktos mintys būtų išimtos iš konteksto.
Filmas save iš dalies pozicionuoja kaip ir siaubo žanro projektą. Ir dėl to nereikia stebėtis, nes režisierius Samas Raimis yra vienas iš geresnių mano paminėto žanro specialistų. Visgi šis žmogus buvo pridėjęs rankas prie tokių hitų, kaip „Piktieji numirėliai“, „Įkalinta pragare“, „Mirties namai“, „Poltergeistas“, „Demonas viduje“ ar „Pagieža“. Šioje juostoje atsispindi jo prodiusuotų siaubo filmų firminis braižas, kuris gal ir neakivaizdžiai yra brukamas žiūrovui, bet atmosferai pašiurpinti yra išnaudojamas visu 100 procentų. Asmeniškai man čia patiko labiausiai, nes jeigu kalbėti apie pačią filmo istoriją, ji yra pernelyg paviršutiniška, kartais neįdomi ir neturinti pernelyg didelės intrigos, kuri sugebėtų išlaikyti įtampą. Tad taip, man šis filmas nepasirodė įdomus ar originalus, nes visa tai mes jau matėme anksčiau, o ir pačios multivisatos temą geriau išvystė „Lokis“ ar trečiasis „Žmogus-voras“.
Žinoma, neapsieita be staigmenų, kurios irgi tapo savotišku kirčiu bendrai filmo dramaturgijai. Tai dėl „Žmogaus-voro“ sukeltos euforijos, po kurios kino studija „Marvel“ nusprendė šiek tiek perfilmuoti kai kuriuos epizodus, kad jie sukeltų žiūrovams tam tikrą ekstazę. Bet jei „Žmogaus-voro“ atveju tai pasiteisino, čia epizodai tapo pritempti, neveikė emocionaliai stipriai, kaip buvo Jono Wattso filme.
Pagrindiniams personažams filme yra skirta tikrai pakankamai nemažai laiko, bet visgi kažkokios didesnės simpatijos ar jaudulio jiems nejutau. Man patinka Styvenas Streindžas, man patinka Vanda, bet jie čia buvo kažkokie ne tokie ryškūs. Užtat kas patiko, tai kelios daktaro versijos, kurios sugebėjo sudominti įdomiais siužetinės linijos sprendimais. Wongas, Karlas Mordo, Kristina Palmer buvo labai jau patraukti į antrą planą, o keli netikėtai pasirodę veikėjai neturėjo čia ką veikti.
Nedaugžodžiaujant ir išvengiant „spoilerių“ pasakysiu, kad man šis naujas „Marvel kino visatos“ filmas yra vienas iš prastesnių arba, tiksliau kalbant, vienas iš labiausiai neutralių šios serijos projektų, kurį smagu žiūrėti, bet nejauti didelio susižavėjimo.
Techninė juostos pusė
Šiek tiek nusibodo kiekvieną kartą kartoti tą patį apie „Marvel“ filmus ir jų techninius sprendimus, bet šis atvejis yra šiek tiek kitoks. Kaip ir pirmoje „Daktaro Streindžo“ dalyje, taip ir šioje, daug dėmesio yra skiriama vizualiniam fonui, kuris, tiesą pasakius, vėl stebina kūrėjų vaizduote. Tad CGI efektai filme tikrai pagirtini ir tuo pačiu įdomiai pateikti. Muzika primena tiek epą, tiek ir siaubo filmus, o garso montažas stiprus – kaip ir priklauso blokbasteriui.
Kameros darbas man irgi patiko, jis buvo gerai perteiktas, bet vaizdo montažas truputį įnešė filmui chaoso. Aiškiai matėsi, kad juosta nemažai apkarpyta, kas itin jautėsi stebint šią istoriją. Bet yra ir pliusų, tokių kaip produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas, kurie leido pasinerti į šį gyvą bei nemažai paslapčių turintį pasaulį, kuriame atsivėrė multivisatos vartai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dėl ko negaliu priekaištauti, tai dėl aktorių, kurie vaidino išties puikiai. Tad Benedictas Cumberbatchas bei Elizabeth Olsen spinduliavo charizma, o jiems talkinę Chiwetelis Ejioforas, Benedictas Wongas ir Rachel McAdams buvo taip pat ganėtinai neblogi, nors ir pakankamai nustumti į antrą planą. Dėl kitų aktorių nepasisakysiu – tegul tai lieka paslaptimi.
Verdiktas
„Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ – kažkiek chaotiškas, kažkiek nuvalkiotas, kažkiek dviprasmiškas ir kažkiek keistas „Marvel kino visatos“ filmas, kuris pakankamai neblogai susižiūri ir tuo pačiu leidžia žiūrovui pasijausti savotiško siaubo kino seanse su stulbinančių ir nemažai vaizduotės reikalaujančių specialiųjų efektų apsuptyje. Tačiau filmas – vienas iš neutraliausių serijos darbų, kurį gelbėja puikūs aktoriai, techniniai sprendimai ir kelios į siužetą įtrauktos staigmenos.