Apie ką mes čia...
Praėjus dešimčiai metų po tragedijos, kurioje FTB agentas Vilas Fordas neteko kojos, vyro gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Dabar jis dirba savo įkurtoje įmonėje, kuri specializuojasi sistemų apsauga. Būtent todėl jam yra patikėta aukščiausio ir moderniausio pastato pasaulyje – Hong Kongo mieste pastatyto dangoraižio „Perlas", apsaugos sistemų patikra.
Tačiau, vos tik pradėjus šio pastato patikrą, dangoraižį užpuola teroristai, kurie turi vieną tikslą – iki pat pamatų sudeginti „Perlą" ir sučiupti jo savininką. Maža to, dangoraižyje be jo savininko atsiduria ir Vilo šeima, kuri pakliūna į gudriai suregztus spąstus. Visa tai matydamas jis pasiryžta brautis į liepsnojantį pastatą, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli labiausiai.
Kūrino turinys
Kai didžiausi JAV kino portalai paskelbė, jog režisierius Rawsonas Marshallas Thurberis kurs filmą apie liepsnojantį dangoraižį, kurį užgrobė teroristai, man prieš akis iš karto išdygo du filmai, kurie akivaizdžiai turėjo didelės įtakos šiai juostai rašant scenarijų. Žinoma, aš kalbu apie klasikinį 1974 metų trilerį „Liepsnojantis pragaras" ir 1988 metais kino ekranus šturmavusį veiksmo žanro etaloną – kultinį ir visų mylimą kalėdinį filmą „Kietas riešutėlis". Ir, žinote ką, buvau visiškai teisus. Tai yra abiejų šių mano paminėtų juostų miksas, kuris buvo pateiktas iš primityvesnės ir lengviau sukramtomos pusės.
Įdomu ir tai, jog visas pagrindinis filmo veiksmas vyksta Hong Konge. Todėl, manau, nereikia aiškinti, kas buvo atsakingas už šio filmo finansavimą. Kinijos kino rinka su kiekvienais metais vis labiau auga, todėl nenuostabu, jog Holivudo režisieriai ir aktoriai plūsta į šią perspektyvią šalį, kuri kino atžvilgiu jau po kelerių metų bus vienvalde lydere visame pasaulyje. Čia keli tokie faktai, kurie nurodo, kam šis filmas bus įdomus. Taip, teisingai – Azijos žiūrovams, kurie dažniausiai puikiai sukramto tokio pobūdžio juostas. Bet ne apie tai aš noriu pakalbėti.
Šis filmas – tai vienas milžiniškas atrakcionas, į kurį neįmanoma žiūrėti rimtai. Todėl rekomenduočiau atėjus į kino salę užmiršti apie logiką, fizikos dėsnius ir žmogaus galimybių ribas, nes kitu atveju teks kas dešimt minučių stebėtis nesąmonėmis, kurios yra skleidžiamos iš ekrano pusės. Ir kai jau atjungsit savo protą, filmas suteiks tai, dėl ko ji ir buvo kuriamas – malonią pramogą.
O pramoga čia išties gera. Visgi, tai yra vienas iš tų veiksmo trilerių, kuriame veiksmas ir įtampa susiderina tarpusavyje taip sklandžiai, kad žiūrovams būtų nenuobodu sekti idiotiškai atrodančios siužetinės linijos vystymą. Manau, jog net ir patys aršiausi veiksmo žanro mylėtojai nenusivils, nes filme labai daug kietai atrodančių scenų, kuriose pagrindinis herojus stengiasi kovoti dėl savo šeimos ir savo gyvybės. Kalbant apie įtampą, tai filme jos irgi daug, tačiau ji šioje juostoje yra pernelyg dirbtinė. Žiūrint šį filmą man buvo sunku išgyventi dėl žmonių, kurie čia buvo pateikti labai šabloniškai ir neįdomiai. Gal apie herojus ir pratęsiu savo trumpą šio veiksmo filmo apžvalgą.
Taigi, viso veiksmo epicentre atsiduria aukštas ir stambu atletiško sudėjimo vyrukas Vilas Fordas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip koks Heraklis, kuriam nė motais joks priešas. Bet filmo metu mes pamatome, jog tai yra toks pats žmogus kaip ir mes. Tik jo sudėjimas yra pavydėtinas. Jis kraujuoja, panikuoja ir, žinoma, išgyvena dėl savo artimųjų. Tai žavi, bet iki tam tikros akimirkos, kai jis išeina vienas prieš vieną su liepsnojančiu pastatu. Taip, gerai perskaitėte. Didžiausias Vilo priešas ir antagonistas šioje įtemptoje kovoje dėl išlikimo yra dangoraižis, kurį užgrobė teroristai.
Pats dangoraižis yra apibūdinamas gana įdomiai. Papasakota jo sukūrimo istorija, koks yra jo tikslas ir, žinoma, parodytos saugumo priemonės, kurias turėjo įveikti pagrindinis filmo veikėjas. Ir nors toks pastatas tikrovėje turbūt būtų neįmanomas, jis atskleidė esminę tokių milžiniškų statinių esmę – žmogaus norą atsidurti arčiau debesų – pradedant Babelio bokštu ir užbaigiant šiuo metu pačiu aukščiausiu statiniu Žemėje – Burdž Chalifa.
Vilo šeima filme ne taip ir daug šmėžavo ekrane, tik jau einant link pabaigos buvo šiek tiek atskleisti žmonos ir vaikų charakteriai, bet visumoje jie buvo tik tam, kad protagonistas turėtų poreikį atsidurti liepsnojančiame pastate.
Tačiau filmo blogiečiai, kurie nebuvo tokie pavojingi kaip pastatas, atrodė apgailėtinai. Aš suprantu, kad buvo norėta prilygti „Kietam riešutėliui", bet bent jau pagrindinį teroristą Koresą Botą buvo galima padaryti ne piktu europiečiu, kaip buvo su Hansu Gruberiu, kuris užkūrė tikrą pirtį Džonui Makleinui. Jei jau kopijuoji - kopijuok atsakingai, o ne pažodžiui perteik visą originalo esmę. Kaip teroristas, Koresas buvo labai neįtikinamas bei neturėjo jokios charizmos. Tą patį pasakyčiau ir apie jo pakalikę Ziją, kuri be visai neblogų kovos menų įgūdžių filme buvo tam, kad užpildytų foną.
Grįžtant prie veiksmo ir idiotiškų scenų, man pasirodė, jog šios juostos kūrėjai pabandė ne tik semtis įkvėpimo iš dviejų mano anksčiau paminėtų filmų, bet ir „Neįmanomos misijos". Ypatingai ketvirtos dalies, kurioje Itanui Hantui teko laipioti po Burdž Chalifa langus. Tik yra vienas niuansas. 2011 metų filme visas tas laipiojimas atrodė labai logiškas ir atsakingai pateiktas. Nepasakosiu čia kas ir kaip buvo, bet stebint šią sceną buvo nejauku, net ir atjungus smegenų pusrutulį, kuris buvo atsakingas už loginius sprendimus. Tiesa, tokių scenų čia ne viena ir ne dvi. Bet, bala nematė. Čia ne tokio tipo filmas, kuriame reikia ieškoti prasmės.
Filmas tikrai neprailgsta, o gauta veiksmo ir įtampos dozė puikiai pasiteisino suteikiant tikrai smagią pramogą. Ir nors tai vienkartinis ir labai greitai sukramtomas produktas, jis nekelia jokių pykčių bei diskomforto dėl iššvaistytų dviejų valandų gyvenimo. Tiesiog tokie filmai leidžia puikiai atsipalaiduoti, o tai irgi gerai. Juk kartais reikia atsipūsti nuo rimtų ir prasmingų filmų, kurie reikalauja susikaupimo.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai filme kokybiški, todėl dėl vizualios pusės skųstis tikrai nereikia. Visas juostos pagrindinis veiksmas buvo kuriamas prie žaliųjų ekranų, naudojant CGI technologiją, kuri sudarė apie 70 procentų bendro ekraninio laiko. Tačiau malonu tai, kad viskas buvo pateikta iš labai tikroviškos pusės, jog buvo sunku įžiūrėti kompiuterinę grafiką. Čia vėlgi buvo šiek tiek pagudrauta. Visas veiksmas vyko tamsoje, todėl sukurti tikroviškesnį vaizdą padėjo ne vien vietoje nestovinti technologija, bet ir nakties šydas. Trimatė erdvė filme taipogi nenuvilia. Todėl verta pasižiūrėti šį filmą ir 3D formate.
Garso takelis būdingas tokio pobūdžio veiksmo projektams. Didingi ir epiškai skambantys muzikiniai kūriniai ir įtampos nestokojančios melodijos svarbiausiuose šio filmo vietose sukūrė puikų pamatą veiksmo scenoms, kurios dar labiau įsiminė. Iš kitos pusės atrodė, kad mes čia žiūrime ne tipinį veiksmo trilerį, o kokį nors „Marvel" komiksais paremtą blokbasterį.
Gerą įspūdį palieka ir kameros darbas, kuris pačioms efektingiausioms veiksmo scenoms suteikė didybės. Vien tas pagrindinio herojaus šuolis, kuris buvo akcentuojamas ne vien anonsuose, bet ir plakatuose, atrodė įspūdingai. Čia kalbu apie paties šuolio nufilmavimą, o ne fizinius dėsnius, pagal kuriuos personažas nukristų į apačią net neįpusėjęs numatyto atstumo tarp krano ir lango.
Vaizdo montažas standartinis tokiems filmams. Istorija vystoma labai šabloniškai ir vientisai, be jokių nugrybavimų į šoną, todėl ir bendra juostos visuma nenukenčia. Garso montažas puikus. Visos veiksmo scenos atrodo galingai ir viskas dėl to, jog buvo atsakingai sustiprintas garsas, dėl kurio peržiūra įgavo daug privalumų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu filme vaidina Dwayne'as „pinigų kalykla" Johnsonas, visi kiti aktoriai dažniausiai yra nustumiami į šoną. Ir šiame filme buvo panašiai. Kaip aktorius, Dwayne'as atliko standartinį savo vaidmenį su minimum emocijų ir su maksimum kietumo, kuris liejosi per visus šios juostos kraštus. Bet nors ir kaip vidutiniškai jis vaidina, į šį aktorių visuomet malonu žiūrėti.
Antraplanėse rolėse pasirodė „Klyksmo" žvaižgdė Neve Campbell, Pablo Schreiberis, McKenna Roberts, Rolandas Molleris ir Noahas Cottrellis. Visi jie papildė scenas, kuriose Dwayne'o Johnsono personažui teko kažką daryti. Jie, galima sakyti, buvo pagrindiniais herojaus tikslais – vieni šeimos nariais, kitas teroristu. Jų vaidyba nepasižymėjo kažkuo išskirtiniu, bet kartu nė vienas iš šių aktorių neerzino.
Visi kiti filmo aktoriai – azijiečiai, bet tai nenuostabu. Filmas, kaip jau rašiau anksčiau, yra skirtas Azijos rinkai, o vietiniai aktoriai yra puikus marketinginis ėjimas, siekiant prisivilioti kino mylėtojus pažiūrėti į savo tautiečius dideliame ekrane.
Verdiktas
„Dangoraižis" – standartinis įtampos nestokojantis veiksmo trileris su labiausiai šiuo metu apmokamu pasaulio aktoriumi Dwayne'u Johnsonu, kuriame be idiotiškos ir iš kitų žinomų juostų nulaižytos istorijos yra išties daug kokybiško ir kvapą gniaužiančio veiksmo, tikroviškai atrodančių ir didingumu spinduliuojančių specialiųjų efektų ir nenuobodžiai vystomos siužetinės linijos, leidžiančios kine patirti tai, dėl ko ir buvo kuriama ši juosta – pramogą.