Apie ką mes čia…
Nuo pat gimimo Deivido Koperfildo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, tačiau didžiulės pastangos, charizma ir jo beribis talentas vieną dieną pavertė jį didžiu rašytoju, kuris puikiai prisimena, iš kur yra kilęs ir kaip atrodė jo pirmi žingsniai įsitvirtinant negailestingame bei apgaulės kupiname pasaulyje.
Kūrinio turinys
Kaip buvo galima suprasti iš pirmos šios apžvalgos pastraipos, tai nebe pirmoji „Deivido Koperfildo“ romano adaptacija didžiuosiuose ekranuose.
Prieš tai mes turėjome visai neblogą 1935 metais dienos šviesą išvydusį bandymą, o 1999 metais sulaukėme televizinės versijos, kurioje kaip aktorius debiutavo visiems iš „Hario Poterio“ serijos žinomas Danielis Radcliffe‘as. Abi šias ekranizacijas man teko žiūrėti, kaip ir skaityti literatūrinį kūrinį, tačiau nors jos ir padarė gerą įspūdį, visgi iki pilnos laimės kažko trūko. Todėl su nekantrumu laukiau šios naujos vizijos, kuri mane visiškai pakerėjo.
Pirmiausia, filme yra puikiai perteikta rodomo laikotarpio dvasia, kuriame ir teko suktis jaunam bei veržliam Deividui Koperfildui. O tai, kaip suprantate, yra XIX amžiaus Anglija, kuri nebuvo tokia jau ir draugiška žmonėms. Ypatingai tokiems, kurie neturi kokio nors aristokratiško titulo ar turtų, galinčių suteikti daugiau laisvės.
Ir nors juostoje nėra to taip vadinamo Viktorijos laikų purvo, kuris dominuoja kituose Charleso Dickeno kūriniuose bei jo ekranizacijose, mes vis vien puikiai pamatome, kokiu negailestingu ir neteisingu pasauliu gali būti to laikotarpio Anglija.
Antra, mes turime čia ir žmonių paskirstymą pagal klases, kas taip pat puikiai simbolizuoja tai, kur tenka gyventi ir ieškoti savo laimės jaunam ir itin gabiam vaikinukui. Ir toks momentas filme yra vienu iš stipresnių šio pasakojimo akcentų, dėl ko ir peržiūra tampa gyvesnė bei suteikianti peno apmastymams apie nelygybę.
Be abejo, visa tai būtų neįmanoma, jeigu ne filme labai kruopščiai perteikti esminiai personažai, kuriais tiki nuo pat pirmos akimirkos, kai jie yra pristatomi ekrane. Visos siužetinės linijos trukmės metu veikėjai vystomi iš pakankamai įdomių perspektyvų, jog vienais galima tik žavėtis, o kiti priverčia jaustis labai nesmagiai dėl savo neigiamų bruožų bei veiksmų, kuriais juos papuošė. Vienaip ar kitaip, emocija yra išlaikoma ir nesvarbu, ar kalbėsime apie geriečius ar blogiečius.
Pati atmosfera filme yra lengva, peržiūra neprailgsta, o ir humoras, kuris, aišku, pateikiamas iš subtilesnės pusės, priduoda savito žavesio visumai. Tad bendrai, filmas išlaiko pusiausvyrą tarp rimtumo ir lengvo chuliganiškumo, be kurio bendras poveikis nebūtų toks ryškus.
Tuo ir užbaigsiu, nes nesinori man pernelyg prisišnekėti, o tai dar atskleisiu ko nereikėtų atskleisti. Todėl apibendrinant šį pasakojimą, jis man suteikė žymiai daugiau emocijų nei anksčiau pasirodžiusios šio literatūrinio kūrinio ekranizacijos, o ir knygos perteikimas atrodo solidžiau ir kruopščiau paruoštas nei mano minėtuose projektuose.
Techninė juostos pusė
Kostiuminėms dramoms visuomet reikia gero produkcijos dizaino ir solidaus meninio apipavidalinimo, kad mes, žiūrovai, galėtume patikėti viskuo, kas dedasi ekrane. Ir su šiuo projektu viskas yra gerai. Mes gauname tą tipinę Charleso Dickenso kūriniuose aprašyta XIX amžiaus Angliją su visais jos privalumais ir minusais.
Purvo gal šiame filme nebuvo tiek ir daug, bet atmosfera, kurią puikia atkūrė herojų kostiumai, dekoracijos, šukuosenos bei grimas, leido akimirksniu pasinerti į rodomą epochą. Taip pat nepamirštam ir labai nuotaikingos muzikos, kuri irgi prisidėjo prie bendros atmosferos kūrimo.
Vaizdo montažas tvarkingas, dėl ko pati istorija nešlubuoja ir puikiai atskleidžia visos šios istorijos siužetinės linijos, kaip ir knygos, privalumus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pamačius, kad filme vaidina tiek daug talentingų aktorių, jo laukiau dar labiau nei prieš režisieriui Armandui Ianuucciui paskelbiant apie jo produkciją. O vaidina čia tokie grandai kaip Hughas Laurie‘is, Tilda Swinton ir Peteris Capaldi, kurie nors ir pasirodė trumpam, bet sužibėjo savo pasirodymais.
Bet, aišku, visas dėmesys šioje naujoje Charleso Dickesno romano ekranizacijoje atiteko labai gabiam ir jau daug kartų tokiuose juostose kaip „Liūtas“ ar „Lūšnynų milijonierius“ savo puikius aktorinius sugebėjimus pademonstravusiam Devui Patelui. Aktoriui pavyko ne tik puikiai įkūnyti Deividą Koperfildą, bet dar ir pademonstruoti jo asmenybę iš visai kitokios perspektyvos nei buvo galima tikėtis.
Taip pat komplimentų nusipelno ir savotiško juostos antagonisto vaidmenį atlikęs Benas Whishaw, kurio nuoširdžiai nekenti visos peržiūros metu. Mano nuomone, jog karts nuo karto jam pavykdavo net ir pavogti iš kai kurių aktorių šou, dėl ko jo suvaidintas veikėjas ekrane atrodė dar įdomiau.
Verdiktas
„Deivido Koperfildo istorija“ – labai žavi dėl savo meninio apipavidalinimo, emocionaliai perteikta, nuotaikingai atrodanti bei tiksli Charleso Dickesno romano ekranizacija, kuri akimirksniu leidžia pasinerti į XIX amžiaus Angliją su visais jos privalumais bei minusais.
Filmo anonsas: