Apie ką mes čia...
Praradęs darbą, P. T. Barnumas nenuleidžia rankų. Jis sugalvoja įgyvendinti savo senąją svajonę – sukurti tokį šou, kokio dar niekas nebuvo regėjęs. Drąsus, ryžtingai nusiteikęs, lydimas sėkmės bei palaikomas mylinčios šeimos, vyras nuperka teatro pastatą, kuriame kartu su savo šou dalyviais užsidaro keliems mėnesiams. Po ilgų repeticijų galiausiai paskelbiama Barnumo pasirodymo data. Tačiau niekas iš žiūrovų net nenutuokia, kas jų lauks atėjus į paslaptingą šou...
Kūrinio turinys
Naujasis studijos „20th Century Fox", kuri jau, galima sakyti, priklauso galingiausiai Holivudo kino studijai „Walt Disney", projektas keliavo į kino ekranus ganėtinai ilgai. Ir viskas dėl to, jog niekas netikėjo šio numatyto filmo finansine sėkme.
Tačiau viskas pasikeitė, kai šia istorija susidomėjo pats Hugh Jackmanas su filmų „Ernis" bei „Loganas" režisieriumi Jamesu Mangoldu. Jie įkalbėjo kino studiją investuoti pinigus, o pačią istoriją pateikti labai populiariame miuziklo žanre. Visgi paskutiniai miuziklai, kurie buvo rodomi kinuose, sugebėjo tapti finansiniais hitais ir atnešti savo kūrėjams nemenkas pinigų sumas.
Davus filmui žalią šviesą ir pavertus jį iš rimtos dramos į energiją pulsuojantį miuziklą, mano nuomone, studija padarė puikų ėjimą. Ypatingai dėl to, jog juosta buvo ruošiama šių metų kalėdiniam kino maratonui, kuriuo metu į kino sales suplūs milijonai žiūrovų visame pasaulyje. Todėl rizika atpirkti 85 milijonų dolerių biudžetą sumažėjo iki minimumo.
Bet ką aš čia šneku apie šio filmo kelią į kino ekranus? Galima apie tai pasiskaityti internete. Tam ir yra skirti tam tikri puslapiai, kuriuose plačiai yra pateikiami įvairūs faktai ir įdomybės iš filmavimo proceso.
Taigi, pagaliau šis filmas atkeliavo į kino teatrus. Ir galiu pasakyti, jog jis manęs, kaip žmogaus, kuris mėgsta miuziklus ir yra jų matęs tikrai daug, nenuvylė. Tai puikiai atrodanti, gal tik šiek tiek primityviai papasakota istorija apie asmenybę, pakeitusią šou verslo modelį ir žmonių požiūrį į patį cirką.
Filme yra kelios istorijos, kurias mes ne tik akylai stebime, bet ir jaučiame per personažų dainuojamas partijas. O kas gali būti gražiau, nei išreikšti jausmai, emocijos ir mintys, dėka labai žavių ir puikiai pramogai nutiekiančių dainų? O jų čia, patikėkite, labai daug. Todėl jeigu nesate miuziklų gerbėjai ir jeigu jus nervina kai personažai pradeda dainuoti norėdami perteikti savo mintį, geriau pagailėkite savęs ir nueikite į kitą filmą.
Pirma filmo istorija yra apie patį P. T. Barnumą, kuris patiria nemažai vargo, kol galiausiai jam pavyksta sukurti neregėto masto šou. Ir tai yra įdomiausia filmo dalis, nes mes matome personažo metamorfozę ir jo siekius įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tai ambicingas ir kartais nupušęs dėl savo pasaulėžiūros žmogus, kuris nepaisant visko, vadovaujasi ir jausmais. Bet argi ne tokie žmonės ir sukūrė pramogų verslą? Nes manau, jeigu ne tokių asmenų mąstysena, užsidegimas ir matomos vizijos, mes dabar neturėtume tiek daug įdomių pasirodymų ir visokių spektaklių, kurie mus džiugina.
Kita istorija priklauso pono Barnumo trupei ir šeimai. Šiuo atveju buvo padarytas ganėtinai akivaizdus sprendimas – parodyti žmonių lygybę. Būtent tai ir propaguojama visos juostos metu. Labai vaizdingai yra pateikiamas pats žmonių, kurie atrodo šiek tiek kitaip nei visi, tipažas. Subūrus juos kartu, Barnumas davė jiems šansą jaustis reikalingais. O to nenupirksi net už didžiausius pasaulio pinigus. Kaip ir nenupirksi artimo žmogaus meilės.
Trečia ir paskutinė istorija yra skirta meilei. Bet žinote, ta meilė tarp Filipo ir Anos bent jau man atrodė labai dirbtinai. Nebuvo jokios chemijos tarp personažų, nors jiems priklausė kelios labai gerai atrodančios scenos, kuriose muzika ir pasirodymas užburia.
Kalbant apie pačius pasirodymus, visi iki vieno buvo nuostabiai išdirbti tiek choreografiškai, tiek ir vizualiai, jog buvo sunku išsėdėti bežiūrint taip gerai atrodančius dainų atlikimus. Labiausiai sužavėjo filmo pradžia ir pabaiga, kai visa trupė surengė ovacijų vertą šou, bet taip pat nustebino ir baro scena, kurioje Filipas su Barnumu derasi dėl atlyginimo. Matėsi, jog buvo padirbėta iš peties. Režisierius sugebėjo sudėlioti svarbiausius akcentus ir juos nukreipti į mus, žiūrovus, kad mes pasijustume viso surengto pasirodymo dalyviais.
Pats pasakojimas atrodo ganėtinai paprastai ir vientisai, todėl nieko ypatingo čia nereikia laukti. Kaip biografinis filmas, jis iki galo neatskleidžia pačių asmenybių, jų motyvų, gyvenimo ir ateities. Tai yra šou, kuris vyksta šiuo metu ir jame niekas nežiūri į priekį. Bet gal ir gerai, nes tai ne drama, o miuziklas, kuriame norisi susitapatinti su pasakojama istorija per dainas. O jos ir atlieka savo funkciją labai gerai.
Pasibaigus filmui, lieka labai malonus jausmas, todėl po tam tikro laiko nenustebkite, jeigu Jums norėsis pakartoti šią kelionę į P. T. Barnumo cirką. Tai nėra vienkartinis ir nuobodžiai atrodantis filmas, o žvalus ir gyvenimo džiaugsmą suteikiantis darbas. O daugiau ir nieko nereikia belaukiant šventų Kalėdų.
Techninė juostos pusė
Šiais metais mačiau labai daug filmų kine, bet retas, kuris galėtų pasivaržyti su šia juosta dėl geriausio meninio apipavidalinimo. Kiekvienas kostiumas, kiekviena dekoracija, įspūdingos herojų šukuosenos ir labai tikroviškas grimas privertė žavėtis šiuo filmu dar labiau. Jau nekalbu apie spalvas, pirotechnikos specialistų darbą ir kokybiškus specialiuosius efektus, kurie lydėjo visos šios juostos metu. Visgi studija nerizikavo ir nesodino tikrų liūtų šalia pasirodymą surengiančių aktorių,
Be abejo, miuzikle svarbi yra ne vien išorė, bet ir jausmingos, visokiausių emocijų perpildytos ir džiaugsmingos dainos. Todėl šičia prikibti nėra dėl ko. Asmeniškai man, čia yra vienas geriausių šių metų garso takelių, kuris savo kokybe prilygsta puikiam „Vaikiui ant ratų". Čia jeigu kalbėsime apie dainas, kurios padarė šį filmą dar stipresniu reginiu. Iš visų atliktų dainų, išskirčiau tris – pagrindinę „The Greatest Show", Hugh Jackmano ir Zacko Efrono atliktą „The Other Side" ir be galo stiprią potekstę turinčią „This is Me".
Kameros darbas, kuris buvo patikėtas dviems „Oskarams" nominuotam Seamusui McGarvey'iui, irgi padaro nemažą įspūdį, kurį leidžia patirti labai gerai nufilmuoti herojų pasirodymai ir kai kurie panoraminiai vaizdai.
Garso montažas nepriekaištingas, atsižvelgus į kiekvieną filmo personažų muzikinį pasirodymą ekrane, o vaizdo montažas stabilus ir nesukeliantis jokio diskomforto stebint vystomą istoriją. Nuosekliai ir labai žvaliai yra pateikiamas pasakojimas, kuris prasideda ir baigiasi galingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Hugh Jackmanas šiais metais gali pasigirti dviem stipriais vaidmenimis – Logano ir P. T. Barnumo. Pastarasis asmeniškai man patiko šiek tiek mažiau nei atsisveikinimas su Erniu, bet vis tiek jis yra vertas dėmesio. Hugh Jackmanas su šiuo savo vaidmeniu dar kartą įrodė, jog jis yra iš prigimties puikus šoumenas. Jis sugebėjo ne tik šokti ir sinchroniškai judėti dainuojant įvairiausias dainas, bet dar ir draminiu būdu perteikti savo vaidinamą personažą taip gerai, jog mes žiūrėdami į jį galime juo patikėti.
Zackas Efronas nenustebino, nes jis iš dalies buvo tokiu pat, kokiu jį matėme kituose filmuose. Bet tai visgi talentą turintis bičas, kuris šioje juostoje pasirodė ganėtinai šauniai. Jo dainos ir judesiai suteikė malonumą stebint jį dideliame ekrane. Bent jau jis čia savęs nekompromitavo kaip filme „Gelbėtojai".
Kiti aktoriai, kurie vaidino šiame filme ne ką mažiau svarbesnes roles, irgi pasižymėjo profesionalumu. Tiek Zendaya, Michelle Williams ir Rebecca Ferguson leido pasijusti lyg pasakoje, besimėgaujant jų vokaliniais sugebėjimais, bet taip pat labai džiugu ir dėl barzdotą moterį įkūnijusios Kealos Settle, kuriai šis pasirodymas gali būti proveržiu jos karjeroje.
Verdiktas
„Didysis šou meistras" – puikiai nufilmuotas, spalvingas savo išore ir labai gerus aktorių pasirodymus turintis miuziklas, kurio pamatu tapo tikrais faktais paremta istorija apie didžiojo šou verslo pionieriaus P. T. Barnumo svajonę sukurti tikrą pasaką pramogų ištroškusiems žmonėms, paremtą nuoširdžia draugyste, tyra meile ir žmonių lygybe.