Šis vienas svarbiausių ir įtakingiausių XXI amžiaus kino pasaulio atstovų šįkart pristato žiūrovų ir kino industrijos teismui patį svarbiausią ir labiausiai laukiamą 2017 metų filmą, kurio didybė, pagal viską, sugebės užgožti net pačius geriausius kada nors sukurtus karinius filmus.
Apie ką mes čia...
Po to, kai 1940 metais negailestinga vokiečių kariuomenė apsuko apie 400 tūkstančių sąjungininkų Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose, suvieniję jėgas jiems į pagalbą atskubėjo paprasti civiliai, kurių vienintelis tikslas buvo išgabenti sužeistuosius ir viltį praradusius karius toliau nuo karo lauko. Tačiau jie net nenutuokė, kas jų lauks pasiekus mirtį nešančio Diunkerko krantą...
Kūrinio turinys
Kai 2016 metais režisierius Christopheris Nolanas galiausiai apsisprendė dėl savo būsimo filmo temos, tapo aišku, kad žiūrovai sulauks labai eksperimentinio ir tuo pačiu ypatingo filmo. Visgi, kaip žinia, kino kūrėjas labiau specializuojasi fantastiniame žanre, o ne tikrais faktais paremtuose draminiuose projektuose. Bet būtent tai ir tapo didžiausia intriga prieš kino ekranuose pasirodant jo naujam filmui.
Buvo išties įdomu, kaip jam pavyko įgyvendinti savo užmojus norint į kino ekranus perkelti vieną svarbiausių Antrojo pasaulinio karo įvykių ir tuo pačiu atsisakyti griežto „R“ cenzo, kuris dažniausiai tokio pobūdžio filmams suteikia autentiškumo.
Kaip pavyzdį paminėti galima net ir prieš metus pasirodžiusį labai gerą ir brutalų karinį filmą „Pjūklo ketera“, kuris dėl savo temos ir nuostabios režisieriaus Melo Gibsono vizijos buvo pastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos. Būtent brutalumas, kraujo klanai, atvirai rodomos žaizdos, žmonių mirtys ir šiurpą keliantis karo siaubas žmonių akyse tapo neatsiejamu šios juostos koziriu, kuris būtų ne toks išraiškingas, jeigu juosta gautų švelnesnį cenzą „PG-13“, kaip šiuo atveju gavo Christopherio Nolano filmas.
Žinoma, nors ir kaip pasitikiu Christopheriu Nolanu, bet kažkur giliai širdyje buvo nerimas, nes kaip čia be jo, kai sužinai, jog karinis filmas gauna švelnų cenzą.
Reiškia viskas bus pateikta paviršutiniškai, norint į kino teatrus privilioti daugiau jaunų žmonių. Ir čia aš nenustebčiau, nes visgi projektą kuravo studija „Warner Bros.“, kuriai paskutiniais metais ne itin sekasi su didelio biudžeto filmais, todėl jai vadovaujantys asmenys įvairiais būdais stengiasi griebtis ne itin gerų idėjų, norint užsidirbti greitus pinigus.
Bet iš kitos pusės pagalvojus ir atmetus neigiamą požiūrį į studijos bosus, pats režisierius yra vienas iš kelių šiuolaikinių Holivudo kino meistrų, kuris nuo 2008 metų gauna visišką laisvę ir gali diriguoti pinigais bei kūrybine filmavimo grupe kaip tik jam norisi. Todėl gal jis specialiai panoro sukurti filmą, kuriame ne smurtas ir kraujas būtų karo siaubo įrankiu? Šis klausimas mane kamavo beveik pusmetį po to, kai buvo paskelbta apie šios juostos cenzą. Ir, galiausiai pasižiūrėjus filmą, režisierius davė ganėtinai aiškų atsakymą, kodėl jis pasirinko švelniau atrodantį pasakojimo būdą.
Pirmiausia, ką reikia žinoti apie šį filmą, jog tai juosta ne apie karinius veiksmus, bet apie žmones, kurie išgyveno tikrą pragarą, norėdami grįžti sveikai namo. Tai kartu ir filmas, kuris susideda iš kelių matomų perspektyvų, norint sukurti itin aiškų vaizdą apie žymiąją „Dinamo“ operaciją, kurios metu buvo išgelbėta virš 300 tūkstančių karių. Čia mes turime ir lėktuvo pilotus, ir civilius, ir, žinoma, pačius karius, kuriems tenka patirti siaubingiausias gyvenimo valandas. Visos filme vystomos istorijos paremtos kiekvieno iš rodomų herojų išgyvenimais ir matoma karo perspektyva per jų asmeninę prizmę.
Antra – tai žvilgsnis į žmogiškumo proveržį, kuriuo galima žavėtis ir didžiuotis, jog atėjus sunkiausiai valandai, žmonės visgi gali susivienyti, kad bent jau akimirkai pasaulis taptų geresniu. To ir moko naujasis Christopherio Nolano filmas, kuriame labai taikliai ir netgi jautriai parodoma, kaip bendromis jėgomis yra gelbėjamos žmonių gyvybės. Ir kino kūrėjas šiame filme ne vieną sykį pabrėžia neįkainojamos žmogaus gyvybės svarbą.
Diunkerko istorija, jeigu taip ją galime pavadinti, nebe pirmą kartą yra perkeliama į didžiuosius kino ekranus, tačiau kol kas tai labiausia pavykęs projektas, kuris savo kruopštumu pralenkia itin sudėtingą ir kino snobų mėgiamą klasikinį 1958 metais pasirodžiusį režisieriaus Leslie‘io Normano filmą „Diunkerkas“. Taip, tai puikus kino kūrinys, kurį irgi verta pamatyti visiems šio žanro mylėtojams, bet jame dėl labai vientisai pasakojamos siužetinės linijos trūksta vidinės ramybės, kurią akimirksniu sujaukia kariniai veiksmai ir chaosas, ateinantis iš skirtingų barikadų pusių.
Pats filmo fonas yra panašus į ankstesnius Christophernio Nolano darbus, o ir niūrumas, tikroviškumas bei slogi atmosfera nepriverčia nuobodžiauti ir jaustis lyg būtum kokiose nors laidotuvėse. Režisierius moka įtraukti į savo pasakojimų pasaulį, jog nuo pradžios iki pat finalo neįmanoma atitraukti akių nuo kino ekrano. Patikėkite, šis filmas kaip ir visi kiti jo darbai įtraukia taip stipriai, jog nepastebi kaip prabėga laikas. O čia dar stebina tai, jog veiksmo nėra taip ir daug, kaip galima būtų tikėtis pasižiūrėjus filmo anonsą. Gaila tik, kad juostos trukmė nėra tokia ilga kaip paskutinių jo kino projektų. Norėtųsi ilgiau pasimėgauti šiuo puikiu kino kūriniu, kuris, be abejo, yra didžiuliu režisieriaus laimėjimu.
Aišku, negalėčiau pasakayti, jog ši juosta yra geriausia jo karjeroje, nes 2008 metais pasirodė tobulas „Tamsos riteris“, o ir 2010 m. atnešė neįkainojamą šedevrą pavadinimu „Pradžia“, bet vienareikšmiškai – tai pats brandžiausias filmas jo karjeroje, kuris prilygsta geriausiems karinio žanro kūriniams kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“, „Metalinis apvalkalas“ ar net „Mūsų dienų apokalipsė“. Pasibaigus filmui, norėsis ilgai ploti, o kas svarbiausia, išėjus iš kino salės, tiesiog prieiti prie kasos ir nusipirkti bilietą į kitą seansą.
Techninė juostos pusė
Šio projekto techninės pusės unikalumas slypi tame, jog tai ne tik pirmasis kino istorijoje filmas, kuris buvo nufilmuotas pilnai išskirtinėmis „IMAX“ kameromis, bet dar ir pirmasis per tris dešimtmečius filmas, kuris dėka Christopherio Nolano perfekcionizmo paruoštas rodymui iš 70mm kino juostų. Gaila tik, jog Lietuvoje nėra galimybės išvysti šį kino stebuklą atitinkame formate.
Specialieji efektai aukštumoje, nors jų ten itin mažai, nes, kaip žinia, režisierius mėgsta viską filmuoti natūralioje aplinkoje, todėl didžiausią dalį efektų sudaro sprogimai ir keli itin epiškai atrodantys mūšiai ore. Todėl kompiuterinės grafikos arba tiesiog CGI čia beveik nebus. Ir tai nuostabu. Bent jau akys gali pailsėti nuo pernelyg didelio kiekio netikrai atrodančių vizualinių sprendimų, kuriais gali pasigirti beveik kiekvienas didesnio biudžeto filmas.
Garso takelis irgi prisideda prie labai stiprios techninės pusės dalies. Bet čia nieko keisto, nes muziką filmui parašė pats Hansas Zimmeris, kuris, mano nuomone, yra atsakingas už geriausią šio dešimtmečio garso takelį filme „Tarp žvaigždžių“. Kiekvienas akordas, kiekviena melodija yra tarsi angelo bučinys. Ir ne, nehiperbolizuoju. Tai yra išties įspūdingas darbas, kuris, tikiuosi, kitais metais pelnys „Oskaro“ apdovanojimą.
Filmo operatoriumi tapo su Christopheriu Nolanu prie jo ankstesniojo kino epo „Tarp žvaigždžių“ jau bendradarbiavęs kameros virtuozas Hoyte‘as Vanas Hoytema. Neturiu prie ko prikibti. Viskas taip tobulai atrodo, jog jau dabar norėtųsi šiam žmogui skirti kokį nors prestižinį apdovanojimą. Vien ko verti panoraminiai vaizdai, kuriais mus viso filmo metu džiugina šios juostos operatorius. Jau net nekalbu apie kino kameros rakursų išdėstymą ir kruopščiai parinktus momentus, norint atskleisti filmo personažų emocinę būklę.
Garso montažas – nepriekaištingas. Tą patį pasakysiu ir apie montažą, kuris kaip ir ankstesniuose režisieriaus projektuose sugebėjo iki pat filmo galo neišduoti didingo ir šiek tiek intriguojančio finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas jau kas, bet Christopheris Nolanas retai prašauna su aktoriais. Mano nuomone, jis išvis tik vieną vienintelį kartą savo karjeroje pasišiukšlino, pakviesdamas Maggie Gyllenhaal suvaidinti Briuso Veino širdies draugę Reičel filme „Tamsos riteris“.
Čia mes turime išties įspūdingą aktorių brigadą, kuri susideda iš pastovių veidų Christopherio Nolano filmuose. Per daug neišsiplėsiu, bet norėčiau paminėti tiek Tomą Hardy‘į, tiek ir Cillianą Murphy‘į, kurie nors ir neatliko pačių esminių vaidmenų šioje epiškai atrodančioje juostoje, bet jų draminiai sugebėjimai verti aplodismentų.
Gerus aktorinius sugebėjimus pademonstravo ir „Oskaro“ laureatas Markas Rylance‘as, kuris suvaidino labai žemišką, bet principingą žmogų. Paminėti verta ir talentingą kino veteraną Kennethą Branaghą bei gana charizmatišką teatro aktorių Jamesą D‘Arcy‘į.
Neblogą įspūdį paliko ir jauni aktoriai kaip Fionnas Whiteheadas, Barry‘is Kheoganas ir Tomas Glynnas-Carney‘is. Tačiau labiausiai mane nustebino buvęs grupės „One Direction“ atlikėjas Harry‘is Stylesas. Kas galėjo pagalvoti, kad šis vaikinas turi neblogą aktorinį talentą? Tikiuosi ateityje bus galima pamatyti dar ir kitus filmus, kuriuose jis pasižymės taip, kaip pas Christopherį Nolaną, kuris net nenutuokė, jog Harry‘is yra žinomas dainininkas.
Verdiktas
„Diunkerkas“ – įspūdingas savo kruopščiai pateikta siužetine linija, papuoštas tikroviškais specialiaisiais efektais, vyriškai jautrus, rimtai niūria forma papasakotas, nepriekaištingą režisūrą turintis ir niekuo nenusileidžiantis svarbiausiems visų laikų kariniams filmams projektas, kuriame genialusis Christopheris Nolanas iš savo matomos prizmės pateikia nemažai atsakymų į tai, kaip vienas įvykis akimirksniu pakeitė visą žmonijos istoriją.
Šis filmas, kuris tikriausiai bus tarp „Oskarų“ nominantų, yra ne vien apie siaubingą karą ir jo padarinius, bet dar ir apie žmones, kuriems garbė ir žmogiškumas nebuvo svetimi net ir mirčiai pabeldus į namų duris. Tai ir padaro šį kino projektą tokiu artimu kiekvienam iš mūsų, todėl be jokių abejonių ši juosta tampa itin svarbiu laimėjimu režisieriaus Christopherio Nolano karjeroje ir kol kas svarbiausiu metų kino įvykiu, kurį pralenkti bus beveik neįmanoma.
Filmo anonsas: