Apžvalgos šiam „filmui“ rašyti net nenorėjau, nes nusprendžiau išvengti papildomo savęs kankinimo aprašant visus jo minusus. Tiesiog man iki šiol nesuvokiama, kaip galima buvo kažką tokio sukurti ir dar už tai prašyti pinigų iš žiūrovų. Na, bet šiuo atveju visgi bandžiau suprasti ir kažkiek net pateisinti minėtos juostos kūrėjus, nes kaip ne kaip, čia buvo ir režisūrinis pilno metro debiutas ponui Ruslanui, ir patirties trūkumas, ir nepakankamas biudžetas. Pasitaiko, svarbu tik sugebėti pasimokyti iš klaidų ir tobulėti.
Dėl ko net nebuvau skeptiškai nusiteikęs sekančiam jo filmui – psichologiniam trileriui „Duobėje“, kuris kaip tik ir atkeliavo į šalies kino ekranus. Ir... Tuoj sužinosite, koks gi tai prastas filmas.
Apie ką mes čia...
Norėdamas užsikalti pinigų ir galiausiai atsisveikinti su nusikaltėlio karjera, Domas pasirašo paskutiniam darbeliui – prabangaus Maserati markės automobilio vagystei, kurią turi įvykdyti su savo sėbru Adu. Tačiau vyras net nenutuokia, jog vietoje žadėtų pinigų, jam yra paruoštas tikras pragarui prilygstantis košmaras.
Kūrinio turinys
Kaip teigia filmo kūrėjai, čia yra pirmasis išgyvenimo (o jie net užrašė angliškai, „survival“) tipo projektas Lietuvos kino padangėje. Ir taip, su tuo kaip ir galima sutikti, nes bent jau man seanso metu prireikė išgyventi išties nemenką agoniją, kol jis pagaliau pasibaigė. Ir ne, nesutirštinu spalvų, nes išties žiūrėti šią juostą man buvo be galo sunku, kad net bandžiau gelbėti savo nervų ląsteles su isterišku juoku.
Bet čia gal man, žmogui, kuris yra matęs dešimtis išgyvenimo temą gvildenančių užsienio filmų, taip nutiko. Gal kažkas kitas, kuris niekada nieko panašaus nebuvo matęs, patirs malonumą žiūrėdamas šį klišinį, itin nuspėjamą ir be galo neįtikinamą pasakojimą, kurio negalėčiau pavadinti filmu vien dėl jo pigiai atrodančios televizinio lygio kokybės. Bet abejoju, nes kuriant tokias istorijas, net jeigu jos ir atrodo kukliai kaip tarkim koks 2004 metų „Pjūklas“, visuomet reikia sukurti augančią ir nenuspėjamais siužetiniais sprendimais papuoštą įtampą, kad galiausiai žiūrovas būtų nustebintas, o gal net ir šokiruotas.
O šiame filme to elementariai nėra. Visiškai nelogiški veikėjų veiksmai, jokio ažiotažo ar intrigos nėra, o tik vieno bičo bandymas išsigelbėti patekus į duobę. Ir kalbant apie tą bičą, tai čia irgi visiškas klišių rinkinys – paskutinę užduotį turintis įvykdyti nusikaltėlis, kuris labai myli savo moterį, dėl kurios yra pasiryžęs viskam. Ironiška, nes „paskutinio darbelio“ koncepcija kine yra tokia pat sena kaip ir pats kinas, tai apie kažkokias naujoves kalbėti ir girtis apie juostos unikalumą šiuo konkrečiu atveju yra beprasmiška.
Taip, iš vienos pusės džiugu, kad kažkas bando papildyti žanrų įvairovę lietuviškame kine, nes kaip visi žinote, pas mus dominuoja drama ir komedija, bet iš kitos, daryti tik tam, kad daryti, irgi nėra problemos sprendimu.
Veikėjai juostoje juokingi. Toks karikatūrinis nusikaltėlių paveikslas, kuris ne tik, kad neįtikina, bet dar ir neleidžia bent jau susitapatinti su pagrindiniu veikėju. Jokios dramaturgijos, jokio charakterio atskleidimo, jokio cinkelio aš nepamačiau žiūrėdamas į Domą. Tai nykus ir visiškai neįdomus, jokio gailesčio nesukeliantis vyras ir tiek. Ir su juo bent jau buvo bandyta dirbi, ko nepasakysi apie antro plano personažus, kurie savo pateikimu tiesiog klaikiai įsipaišė į siužetą. O kur dar jš neišvystytos siužetinės arkos...
Vienu žodžiu – koks pavadinimas, toks ir kinas. Prastas, neskoningas, pasikartojantis ir bandantis kopijuoti kitus žymius išgyvenimo temą gvildenusius projektus. Nerekomenduoju, nuoširdžiai nerekomenduoju žiūrėti jo net namie, o ką kalbėti apie kino salę. Nebent eisite su draugų kompanija ir visos šios juostos peržiūros metu juoksitės iš to, koks jis yra prastas.
Techninė juostos pusė
Norėčiau čia palikti tik šypsenos emodžį, nes net nežinau, ką čia turėčiau pasakyti. Pigus reginys su chaotišku ir nesugebančiu dėmesio rodomiems epizodams išlaikyti kameros darbu, klaikiu vaizdo montažu ir ne ką mažiau pigiai atrodančiu produkcijos dizainu. Muzika nebloga, tikrai, todėl šičia netgi uždėčiau pliusą kompozitoriaus pastangoms sukurti atitinkamą žanrui atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinote, keista, kad tokie geri aktoriai kaip Ainis Storpirštis ir Vytautas Kaniušonis sutiko vaidinti šiame „filme“. Rimtai, labai keista. Bent jau jie bandė vaidinti, kas šiek tiek gal ir pagerino bendrą šio projekto situaciją, bet visumoje, buvo sunku žiūrėti į jų pastangas, nes kaip ne kaip, ne vien nuo aktorių priklauso galutinis rezultatas, bet ir nuo režisūros su scenarijumi. Apie kitus pasirodymus net nenoriu kalbėti, tiesiog kam, jeigu nieko gero ten nėra.
Verdiktas
„Duobėje“ – savo pateikime pigus, pakankamai nuspėjamas, neturintis jokios didesnės intrigos ir be galo nuobodus reginys, kuris visais būdais bando būti panašus į populiarius užsienio išgyvenimo tipo projektus, bet jam tai nesigauna dėl prasto scenarijaus, nekokios režisūros, neišnaudoto puikių aktorių potencialo ir tiesiog elementaraus kažkur išgaravusio kūrybinio entuziazmo.