O jos režisūriniu debiutu tapo psichologinis trileris „Duok ženklą“, kuriam ir scenarijų parašė ji pati. Na, o koks gavosi šis pirmasis Zoë Kravitz blynas, atsakysiu vėliau.
Apie ką mes čia…
Labdaros vakarėlyje susipažinusi su žymiu milijardieriumi Slateriu Kingu, padavėja Frida gauna iš jo kvietimą kartu su draugais atvykti savaitgaliui į jo privačią salą. Ir viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne viešnagės metu vykstantys keisti dalykai, kurie sujaukia Fridos mintis. Ji net nenutuokia, kas jos laukia ir ką ji privalės padaryti, kad galėtų ištrūkti iš rojui prilygstančios salos.
Kūrinio turinys
Jeigu taip nuoširdžiai, tai visiškai nieko nesitikėjau iš šio filmo, nors jo anonsas mane išties suintrigavo, bet žinote – su aktorių režisūriniais debiutais visaip būna, todėl ir reikėjo sumažinti lūkesčius. Ir gal gerai padariau, nes juosta sugebėjo mane dar labiau nustebinti savo siužetu ir, kas svarbiausia, pamaloninti režisūriniais Zoë Kravitz sugebėjimais. Tačiau apie viską paeiliui.
Šis filmas savo istorija man priminė tokį panašaus pobūdžio projektų „Paplūdimys“, „Košmarų sala“, „Senatvė“, „Meniu“ ir „Devyni tobuli nepažįstamieji“ kokteilį, bet su savo individualumu ir netikėtais sprendimais, kurie visos peržiūros metu man leido jausti gerai subalansuotą įtampą ir intrigą. O tas, bent jau mano nuomone, buvo vienu iš svarbiausių viso filmo kozirių, kuris tiesiog akimirksniu įtraukė mane į klaikias ir nepavydėtinai keistas ekrane rodomas situacijas.
Ir manau, kad kiekvienas tokio tipo psichologinių trilerių mėgėjas patirs tą patį, nes viskas šiame filme, jeigu kalbėsime apie siužetą, vyksta be galo sklandžiai.
Taip pat daug dėmesio gauna pagrindinis personažų duetas – paslaptingas ir savo kėslus turintis turčius Slateris bei naivi ir smagiai laiką praleisti saloje norėjusi mergina Frida. Judviejų katės ir pelės žaidimas bei tuo pačiu noras pasiekti konkretų tikslą leido jiems atsiskleisti, kad mes, žiūrovai, pažintume juos kaip nestandartines asmenybes. Nekalbant jau apie ne vieną gerai išreikštą ir charizmos nestokojantį antraplanį veikėją, be kurių ši juosta prarastų didesnę dalį savo intriguojančio žavesio.
Be abejo, filme yra makabriškų epizodų, bet jie labiau apžaisti dialogo formoje, o atvirų momentų čia ne tiek ir daug. Nors, gerai pagalvojus, jų ir nereikėjo, nes Zoë Kravitz sugebėjo ne per veiksmus, o tam tikrus simbolius ir užuominas atskleisti viso šio pasakojimo šiurpumą. Be to, žvaliai ir tvarkingai sudėliotas bei iki galo nenuspėjamas siužetas pateikė kelias staigmenas, kurios dar labiau paryškina filmo netikėtumo faktorių.
Tad nedaugžodžiaujant ir nesiveliant į „spoilerių“ sekciją, galiu tik pagirti už tokį šaunų režisūrinį debiutą. Manau, kad Zoë Kravitz, kaip režisierė, turi neblogą potencialą, todėl su nekantrumu lauksiu jos kito darbo. Ir taip, rekomenduoju filmą pamatyti kine, nes tai vienas geresnių šių metų trilerių.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės, reikia pripažinti, irgi viskas veikė pakankamai gerai. Puikus sprendimas buvo visą veiksmą perkelti į labiau kamerinę aplinką, dėl to vizualios detalės tapo labiau apčiuopiamos ir pastebimos. Kameros darbas, be kurio negautume tiek daug adrenalino, fantastiškas, o paslaptį iki pačio finalo sugebėjęs išlaikyti vaizdo montažas, taip pat nenuvilia. Meninis apipavidalinimas su produkcijos dizainu irgi atrodė tvarkingai, dėl ko visuma atrodė tokia įtikinamai natūrali.
Aktorių kolektyvinis darbas
Čia Zoë Kravitz mane šiek tiek nustebino, nes dažniausiai aktoriai, kurie nusprendžia dar ir atlikti režisieriaus darbą, pasirodo ekrane ir suvaidina vos ne pagrindinį vaidmenį. Bet ne, Zoë norėjo susikoncentruoti į visą filmavimo procesą už kadro.
Pagrindinį vyrišką vaidmenį filme atliko jos sužadėtinis Channingas Tatumas, kuris puikiai tipo tokiam antagonisto amplua, nors jo vaidyba nelabai skyrėsi nuo kitų filmų, kuriuose jis pasirodė prieš tai. Užtat ką reikėtų pagirti, tai iš „Aš noriu šokti. Whitney Houston filmas“ žinomą Naomi Ackie, kurios charizma, o kas svarbiausia, aktoriniai sugebėjimai tapo neįkainojami šiai intriguojančiai istorijai.
Dar smagu ir tai, kad antrame plane mes galėjome pamatyti ne vieną puikų aktorių kaip Christianas Slateris, Simonas Rexas, Kyle’as MacLachlanas, Haley’is Joelis Osmetas ir Geena Davis. Ir taip, jie irgi vaidino, o nebuvo tiesiog kažkokiais dėl grožio ekrane pastatytas statistais.
Verdiktas
„Duok ženklą“ – intriguojantis, paslaptingas, nenuspėjamas ir įtemptas psichologinio pobūdžio trileris, kuris ne tik pakankamai greitai įtraukia į siužetą ir nepaleidžia iki pačio finalinio akto, bet dar stebina siužeto kruopštumu, gera visų aktorių vaidyba, techniniai aspektais ir, aišku, režisūroje debiutuojančios Zoë Kravitz meniniais sprendimais.