Apie ką mes čia...
Nuotykių ištroškęs Josis keliauja į Boliviją, kurioje susipažįsta su dviem jaunais ir pasaulio mačiusiais vaikinais. Jie visi kartu leidžia laiką ir dalijasi savo patirtimi apie savo išgyvenimus kelionėse ir ką jiems teko matyti. Tačiau prieš išvažiuojant namo vaikinai susipažįsta su paslaptingu, bet labai žaviu keliautoju Karlu, kuris papasakoja jiems apie dar neištirtą žemės lopinėlį Bolivijos džiunglėse, kuriame gyvena neatrasta žmonių gentis. Susižavėję Karlo pasakojimu, draugai nusprendžia kartu su juo leistis į naują nuotykį. Tik vaikinai nežino, jog šis nuotykis gali tapti jiems paskutinis.
Kūrinio turinys
Šiais 2017 kino metais į Lietuvos kino ekranus jau yra atkeliavę keli įdomūs projektai, kurių veiksmas buvo perkeltas į Pietų Amerikos džiungles. Pirmiausia – tai visai nebloga, tikrais faktais paremta drama „Auksas“, kurioje galėjome susipažinti su netipiniu vieno užsispyrusio žmogaus verslu. Antru filmu apie džiungles, kuris, mano nuomone, yra vienas geriausių šių metų kino projektų, tapo Jameso Gray‘aus režisuotas nuotykių epas „Prarastasis miestas Z“.
Todėl sužinojęs, jog rudenį pasirodys naujas Grego McLeono filmas, kuriame bus ne tik gvildenama džiunglių tema, bet dar ir papasakotas tikras nutikimas, įvykęs 1981 metais, iš karto apsidžiaugiau, nes tokie filmai kino teatre žiūrisi išties labai įspūdingai.
Pats filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip eilinis nuotykių filmas apie draugus, kurie nusprendžia leistis į pavojų kupiną kelionę su visiškai nepažįstamu žmogumi. Tačiau, deja, taip nėra. Tai yra ganėtinai psichologinio pobūdžio drama, kurioje mes iš daugybės perspektyvų pamatome įdomiai atrodančias žmonių metamorfozes. Pavojai, nesusitarimai, noras būti lyderiu leidžia suvokti tikrąją žmogaus prigimtį – savanaudiškumą. Kiekvienas iš filme parodytų herojų, susidūręs su tam tikra problema, atskleidžia savo tikrąjį veidą. Tai jau nėra tie draugai, kurie gėrė alų Bolivijos miestelio bare, juokaudami apie viską, bet žmonės, norintys bet kokia kaina išlikti šiame pasaulyje.
Ir tai, mano nuomone, yra nuostabu, jog visos juostos metu mes galima ne tik labiau pažinti pagrindinius filmo veikėjus, bet dar ir susitapatinti su jais, užjausti juos ir norėti, kad jie išliktų gyvi. Tai ganėtinai retas atvejis, ypač per paskutinius kelis mėnesius, kai žiūri kokį nors išlikimo filmą, nesvarbu ar tai būtų siaubo žanro, ar nuotykių juosta, ar trileris, ir nori užjausti filmo herojus. Dažniausiai bežiūrint tokio pobūdžio filmus net nekreipi dėmesio, ar koks veikėjas mirs, ar ne. O viskas dėl to, jog juose trūksta žmogiškumo, lyg tai būtų kokie nors kartoniniai žmonių paveikslai.
Filmo anonsas:
Todėl bežiūrint į pagrindinį šio filmo ketvertą, mes galime pastebėti visiškai skirtingų charakterių, bet vieno tikslo vedamus žmones. Pagrindinis istorijos veikėjas Josis, kurio istorija ir tapo pamatu šiam filmui, yra impulsyvus ir nuotykių ištroškęs žmogus, kuriam norisi patirti kažką neįprasto. Kartu tai visiškai savo veiksmų neapgalvojantis žmogus, kuris net nenori suvokti, jog džiunglės tai nėra pasivaikščiojimas po parką, o labai pavojinga ir laukinė vieta, kurioje ant kiekvieno kampo tyko pavojai. Tačiau galiausiai jis tą suvokia, bet kai jau yra per vėlu. Galima teigti, jog Josis šiame filme demonstruoja neįtikėtiną žmogaus transformaciją, kuris nori išgyventi ir griebiasi gyvybės bet kokiais būdais.
Kitu svarbiu filmo herojumi yra Karlas. Tai labai paslaptinga figūra, kuria galima žavėtis, bet kartu jis kelia nerimą, nes mes apie jį nieko nežinome. Visiškai nieko. Karlas yra tuo žmogumi, kuris atrodo lyg patyręs ir daug žinantis apie išlikimą džiunglėse, tačiau kartais atrodo, jog tai visiškai nieko neišmanantis melagis. Todėl iki pat filmo galo sunku suprasti, kokie yra jo tikslai ir kodėl jis pasirinko Josį bei jo draugus kaip savo kelionės kompanionus.
Josio draugai Kevinas ir Markusas – tipiniai nuotykių turistai, o ne jokie ieškotojai. Tai žmonės, kurie nori pamatyti kažką gražaus, bet kad tai nebūtų perdaug pavojingas potyris jų gyvybei. Ir jie, kaip ir jau paminėti herojai, pasikeičia neatpažįstamai. Vienam atsiranda drąsa, kitas tampa dar labiau menkas nei buvo. Tačiau jų žmogiškumas nugali net ir didžiausius pavojus, su kuriais jiems teko susidurti džiunglėse.
Pats nuotykis į Bolivijos džiungles yra išties kraupus, nes visos juostos metu jaučiama įtampa ir neviltis. Visgi žiūrėti į žmonių kančias ir matyti, kaip su jais susidoroja gamta, yra ganėtinai nemalonus reginys, kuris atbaido nuo panašių kelionių, net jeigu ir esi labai didelis nuotykių mėgėjas. Šioje filmo pasakojimo dalyje, kurioje herojams tenka susidurti su sunkumais, mes gauname gerą dozę adrenalino ir itin kraupių vaizdų, pradedant savarankišku parazito ištraukimu iš galvos ir užbaigiant kiaušinių valgymu. Taip, pastarasis kelia labai nemalonius jausmus.
Bendrai juosta žiūrisi labai žvaliai, ji nėra nuobodi, o svarbiausia, jog ją bežiūrint norisi sužinoti šios nevykusios kelionės į džiungles pabaigą. Tai tikrai nėra lengvo turinio filmas, kuris galėtų suteikti pramogą kino salėje, o visiškai rimtais ir ne popkorninių kino projektų mėgėjams skirtas kino filmas.
Techninė juostos pusė
Labai svarbiu šios juostos techninės pusės dalyviu tampa kameros darbas. Vien dėl įspūdingai atrodančių vaizdų verta keliauti į šį filmą, nes jie užburia nuo pradžios iki galo. Tai ne vien tik džiunglių scenos, kuriose herojai nori išlikti gyvi. Visa tai yra parodoma labai vaizdingai, priartinus mus prie to teroro, kurį išgyvena vaikinai. Tai taip pat ir kvapą gniaužantys bei savo natūralumu labai kerintys panoraminiai vaizdai, kurie irgi tampa nemažu įtampos varikliu. Bežiūrint į šiuos vaizdus supranti, jog tavęs neišgirs niekas, lyg tai būtų koks nors „Svetimo“ filmas. Kodėl paminėjau šį filmą? Ogi todėl, jog jo šūkiu tapo „Niekas neišgirs savo klyksmo kosmose“. Ir čia viskas labai panašu.
Filme yra ir specialieji efektai, kurie panaudoti minimalistiškai, bet dėka jų galime pamatyti kai kuriuos laikinius gyvūnus kaip panteros ar gyvatės. Žinoma, dar prie visko prisideda dekoracijos, puikiai atkurta 80-ųjų atmosfera ir aplinka Pietų Amerikoje, herojų grimas bei patys rūbai. Šiuo atveju detalumas irgi yra svarbus.
Muzikinė dalis gera, nes jos dėka yra žaidžiama su žiūrovu norint jį įbauginti, sukurti dar daugiau įtampos ir kartu paveikti psichologiškai. Todėl garso takelis, kaip ir operatoriaus darbas, tampa neatsiejamu šios juostos komponentu, leidžiančiu suvokti visą žmonių, kurie pateko į bėdą, neviltį.
Vaizdo ir garso montažas be priekaištų. Filmas žiūrisi maloniai, o jo siužetinė dalis netrūkčioja, viskas vystosi vientisai. O sustiprintas garsas sukelia dar daugiau įtampos ir baimės, ypatingai antroje filmo pusėje, kurioje žmogus tampa gamtos auka.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas nenuvilia. Galima teigti, jog visame filme vaidina keturi žmonės, o visi kiti yra tokie statytiniai, turintys užpildyti foną ir apie kuriuos nesinori nieko daugiau sakyti. Visi jie atliko savo vaidmenis įtikinamai ir dėl to galima padėkoti.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko „Hario „Poterio“ žvaigždė Danielis Radcliffe‘as, kuris jau daugelį metų bando atsikratyti šio vaidmens, nes visiems jis asocijuojasi vien tik su akiniuočiu burtininku. Tačiau po šio filmo galima drąsiai teigti, jog jis jau nėra tas berniūkštis, kokį mes pažįstame iš tų aštuonių filmų, bet rimtas aktorius, galintis ant savo kupros nešti visą juostą.
Šiam filmui jis ne tik numetė apie 10 kilogramų, kas yra akivaizdžiai matoma pačioje filmo pabaigoje, bet dar ir pasistengė kuo įmanoma dramatiškiau pavaizduoti savo vaidinamą herojų. Mano nuomone, tai buvo pats stipriausias šio aktoriaus pasirodymas kine. Ir nors jis negaus už šį vaidmenį jokios nominacijos JAV kino ir meno akademijos apdovanojimuose, bet šiais metais tai vienas iš geresnių vyriškų pasirodymų, kokį teko matyti kino teatre.
Filme taip pat pasirodo vokietis Thomasas Kretschmannas, kuris nenuvilia. Gera aktorinė vaidyba, įdomus ir paslaptingas personažas bei žmogus, turintis savo gyvenimo viziją – būtent tokiu šioje juostoje buvo pavaizduotas Karlas.
Kiti du aktoriai, Joelis Jacksonas ir Alexas Russelas, harmoningai susitapatino su pagrindiniais herojais ir visos juostos metu taip pat atliko ganėtinai svarbias roles, paveikusias siužetinę pasakojimą liniją. Abu jie atrodė labai įtikinamai ir įdomiai.
Verdiktas
„Džiunglės“ – tikrais faktais paremta kraupi ir įtampos nestokojanti išgyvenimo drama apie žmones, kurie lydimi smalsumo, stoja akis į akį su negailestinga Bolivijos džiunglių gamta ir joje tykančiais mirtį nešančiais pavojais. Tai ne vien nuotykių filmas, tai psichologinis išgyvenimo trileris, kurio metu atskleidžiami patys šiurpiausi žmonių košmarai.